Dievo ir valstybės vieningumo idėja teminiuose Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamoksluose

Straipsnio tikslas- pristatyti vieną žymiausių XVIII amžiaus antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamokslininką Mykolą Pranciškų Karpavičių, kurio kalbų rinkiniai vertintini kaip reikšmingi, esmines epochos tendencijas atskleidžiantys tekstai. M. P. Karpavičiaus pamokslai straipsnyje analizuojami platesniame kultūriniame ir visuomeniniame kontekste, nurodant jų sąsajas su kitų epochos rašytojų veikalais bei pažymint švietėjiškos minties savitumą pamokslų pavyzdžiuose. Teigiama, kad M. P. Karpavičius - ryški Šviečiamosios epochos asmenybė. Jo veiklos ir kūrybinio palikimo pristatymas suvokiamas kaip prasmingas ir aktualus šiandienos patirčiai dėl jo atsakomybės už savo tautą, ryžtingo užmojo šalinti visuomenės negeroves. Pristatyta M.P. Karpavičiaus biografija patvirtina, jog tai buvo žmogus, gyvenęs savo epochos rūpesčiais ir viltingais siekiais, pilietines nuostatas tvirtai grindęs krikščioniškomis vertybėmis, liudijęs Šv. Rašto minties gyvybingumą istorinės realybės akivaizdoje. Aprašant M.P. Karpavičiaus pamokslus, akcentuojama, kad juose ypač pabrėžiamas Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, statusas, šlovingos praeities atskaitos taškas - Jogailaičių ir kitų krikštą priėmusių LDK kunigaikščių valdymo laikotarpis. Konstatuojama, kad Šviečiamosios epochos pamokslininkų skelbtos idėjos glaudžiai siejosi su visuomeninio gyvenimo aktualijomis, tad natūralu, kad pasikeitus politinei situacijai buvo ieškoma naujų formų iškilusiems uždaviniams spręsti, o M.P. Karpavičiaus suformuota „retorinė mokykla" neturėjo žymesnių tęsėjųThe article aims to introduce one of the most eminent preachers of the Grand Duchy of Lithuania of the second half of the 18th century, Michał Franciszek Karpowicz, whose collections of speeches should be considered significant texts revealing the dominant trends of the epoch. The article examines M. P. Karpowicz’s sermons in a wider cultural and public context by indicating their links with works by other writers of the epoch and by stressing the singularity of educative thought in examples of sermons. The article states that M. P. Karpowicz was a bright personality of the Age of Enlightenment. Introduction of his activities and creative heritage is perceived as meaningful and relevant to today’s experience because of his responsibility for his nation and determination to overcome maladies in society. The introduced biography of M. P. Karpowicz affirms that it was a man who lived with concerns and hopeful ambitions of his epoch, whose civil attitudes were firmly grounded in Christian values and who testified the vitality of thought of the Holy Scriptures in the face of historical reality. Description of M. P. Karpowicz’s sermons highlights that they particularly emphasize the status of Lithuania as a Christian state and the beginning of its glorious past – the period of rule of the Jagiellonians and other Dukes of the Grand Duchy of Lithuania who adopted Christianity. The article states that ideas declared by preachers of the Age of Enlightenment were closely related to relevant issues of public life; therefore, it was natural that changes in a political situation led to searches for new forms to cope with confronting tasks, and “the rhetorical school” set up by M. P. Karpowicz did not have famous followers