The Catholic church in Lithuania in 1941–1944

Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai pačioje karo pradžioje demonstravo užuojautą žydams, baisėjosi jų persekiojimu ir žudymu, vis dėlto nesiėmė aiškių viešų ar neviešų priemonių nacių politikai ir vietos savivaldos pareigūnų veiksmams pasmerkti. Buvo paklusta reikalavimui nesikišti. Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. vyskupai įteikė raštą okupacinės valdžios atstovams, susijusį su žydų padėtimi – reikalavo nevaryti į getą iki karo pradžios apsikrikštijusių žydų. Įskaitant ir gavusius fiktyvius atgaline data išduotus krikšto metrikus, tokių asmenų Lietuvoje buvo nedaug. 1941 m. Lietuvoje padaugėjo žydų krikšto atvejų, vis dėlto tai nebuvo masinis reiškinys. Okupacinė valdžia siekė užkirsti tam kelią, išgavo ne vieną viešą ordinariato draudimą kunigams krikštyti žydus ir su jais bendrauti. Nepaisant to, patys vyskupai ir kunigai bendravo su žydais, juos slapstė, krikštijo. Atskiri dvasininkai, vienuolynai 1941–1944 m. slapstė suaugusius ir vaikus, organizavo jų gelbėjimą išduodami katalikų metrikus, tačiau klausimas, kokiu mastu buvo panaudotas Bažnyčios potencialas iki šiol yra neatsakytas, paskelbti duomenys tikrintini. Peržiūrėjus gelbėjusiųjų sąrašus galima aptikti atvejų, kai aukos perdedamos arba apskritai sunkiai įrodomos.Although Lithuanian Catholic Church leaders demonstrated sympathy for the Jews, expressed outrage at their persecution and massacre at the very beginning of war, they failed to clearly condemn the Nazi policy and local government officials’ actions either officially or unofficially. They obeyed the order not to interfere. Nevertheless, in August 1941, bishops handed in a letter on Jews to representatives of occupation authorities, demanding not to force Jews that had been christened before the war, including those who had obtained backdated baptismal certificates, into ghettoes. The latter were few in number in Lithuania. Jewish baptism intensified in Lithuania in 1941, but did not become a mass phenomenon. The occupation authorities sought to prevent this, achieved a number of ordinariates’ bans for priests to christen Jews and communicate with them. Nevertheless, bishops and priests communicated with Jews, helped them to hide and christened them. In 1941-1944, clergymen and monasteries helped adults and children to hide, rescued them by issuing Catholic certificates, but the question of how much the potential of the Church had been used has not been answered so far, and available data should be checked. After studying the lists of rescuers, one would see that in many cases their sacrifice was exaggerated or hardly provable