Archdiocese of Vilnius in 1942-1944: in the hands of Mečislovas Reinys

Pasitelkus istoriografiją bei archyvų fondus straipsnyje analizuojama keletas aktualiausių Vilniaus arkivyskupijos istorijos 1942-1944 m. klausimų: lenkų dvasininkų internavimo Lietuvoje aplinkybės, Vilniaus dvasinės seminarijos veikla, liturginės permainos parapijose. M. Reinys tapo apaštaliniu administratoriumi labai komplikuotomis aplinkybėmis - po lenkų kunigų, vienuolių, metropolito Romuald Jałbrzykowski ir kurijos narių areštų 1942 m. kovo mėn. Perėmęs arkivyskupijos administravimą, Vilniaus kraštą jis, suprantama, traktavo kaip Lietuvos sudėtinę dalį ir neslėpė ketinimų pratęsti jo integravimo procesus. Svarbus žingsnis šia linkme buvo lietuviškos dvasinės seminarijos (po to, kai vokiečių okupacinė valdžia uždarė lenkišką seminariją) atidarymas 1942 m. rudenį. Į ją susirinko klierikai iš visos Lietuvos. Lenkų tautybės klierikams, kurių studijų seminarijoje vokiečiai netoleravo, buvo sudarytos sąlygos mokytis privačiai ir eksternu laikyti egzaminus pas seminarijos profesorius. Į šias slaptas studijas buvo įtrauktas ir lenkiškosios seminarijos rektorius J. Uszylio. Kitas kontroversiškas M. Reinio žingsnis buvo liturginės permainos. Jomis siekta riboti lenkų kalbos vartojimą mišrių arkivyskupijos parapijų bažnyčiose, o taip pat „depolitizuoti“ liturgiją: atsisakyti lenkų patriotinių giesmių bei invokacijų. Tokias permainas skatino ir okupacinio režimo represijos prieš lenkus, ir išaugusios nacionalistinės nuotaikos: 1942 m. pavasarį-vasarą kuriją tiesiog užplūdo įvairių parapijų prašymai įvesti pamaldas lietuvių ar baltarusių kalbomis, atsiųsti jas mokantį kunigą. Mišriose parapijose padaugėjo konfliktų su lenkais klebonais ir tarp įvairių tautų parapijiečių. Vatikanas pritarė M. Reinio pastangoms tęsti seminarijos darbą (1943 m. kovo 18 d. okupacinė valdžia uždarė lietuvišką seminariją; tik po ilgų derybų spalio 1 d. buvo gautas leidimas atnaujinti jos veiklą), tačiau nurodė neįvedinėti naujovių sielovadoje tuo metu, kai vyksta karas ir ordinaras yra tremtyje. M. Reinys sutiko geriau atsistatydinti, nei palikti okupacijos sąlygomis neįmanomą, pavojingą status quo ante. Konfliktinė situacija mišriose parapijose brendo nuo pat tautų atbudimo, karo metais tik prasiveržė ilgai slopintas vietinių mažumų nepasitenkinimas savo padėtimi. Lietuviai, visu tarpukariu neatsisakę Vilniaus kaip savo sostinės, mėgino integruoti regioną, kurio teritorinę priklausomybę laikė neginčytina, tačiau tautinę sudėtį buvo linkę pervertinti savo naudai