The development of the Indo-European syllabic resonants in Balto-Slavic

<p><strong>IDE. SKIEMENINIŲ SONANTŲ RAIDA BALTŲ IR SLAVŲ KALBOSE</strong> </p><p><em>Santrauka</em></p>Remiantis standartiniu požiūriu, postuluotu Vaillanto (1950, 167—177, ypač 172; plg. Stang 1966, 82; Kortlandt 1989, 45), skiemeninių sonantų fonetinis atspindys pozicijoje po pirmykščių lūpų gomurinių sprogstamųjų priebalsių buvęs *<em>uR</em>, o kitais atvejais *<em>iR</em>. Šią distribuciją sujaukė po lūpų gomurinių sprogstamųjų priebalsių delabializacijos vykusi antrinė apofonija. Tokiu aiškinimu neseniai suabejojo Ranko Matasovićius (2004 ir 2005, 150), tvirtinantis, kad *<em>uR</em> negalėjęs atsirasti dėl analogijos (išskyrus ekspresyvinius žodžius, plg. Stang 1966, 79t.) ir todėl turėjęs būti fonetiškai reguliarus refleksas ir po grynųjų gomurinių priebalsių bei (skiemeninių nosinių priebalsių atveju) po palatalinių gomurinių, dantinių ir lūpinių priebalsių, taip pat žodžio pradžioje. Man atrodo, ši teorija lengvai paneigiama trijų priešingų pavyzdžių, kur *<em>in</em> negali būti analoginis, kadangi nebuvo atitinkamo pamatinio balsių kaitos laipsnio. Taigi Matasovićiaus teorija negali būti paremta. Darytina išvada, kad Vaillanto aiškinimas išlaikė laiko bandymus ir lieka nepranoktas daugiau nei pusšimtį metų, kai buvo suformuluotas