Balto-Slavic accentuation

Straipsnyje diskutuojama apie baltų-slavų akcentologiją. Indoeuropiečių prokalbės ir iš jos kilusių kalbų prozodinė fonologija – daug ginčų kelianti tema, iš dalies dėl to, kad terminai „akcentas“ ir „tonas“ vartojami netiksliai ir nenuosekliai, kadangi rašytiniai duomenys apie prozodiją yra dažnai neinformatyvūs. Straipsnyje polemizuojama su Frederiku Kortlandtu (Frederik Kortlandt) ir atsakoma į jo „Baltisticos“ 2004 metų numeryje išreikštą kritiką šio straipsnio autoriui dėl jo samprotavimų anksčiau publikuotų straipsnyje „Acute vs. circumflex: Some notes on PIE and post-PIE prosodic phonology“, kuriame autorius turėjo tikslą išpainioti hipotezes ir „tiesas“, apraizgiusias baltų-slavų kalbų akcentologiją, ir pažiūrėti, ką galima sužinoti metodiškai tiriant turimus sąlyginai negausius duomenis. Daroma išvada, kad šiaurės postindoeuropiečių prokalbės dialektas turėjo tiek ilgus, tiek labai ilgus balsius, o pastarieji daugiausiai kilo iš originalios -VHV- sekos paskutiniuosiuose skiemenyse. Germanų kalbų prokalbė išlaikė šį bruožą bent jau paskutiniuosiuose skiemenyse; tuo tarpu baltų-slavų kalbos refonologizavo jį į priešpriešą tarp trumpų ar „žymėtų“ (akūto) ilgųjų balsių ir įprasto ilgio (cirkumflekso) ilgųjų balsių. Nesunku suprasti, kodėl Kortlandtas turėtų prieštarauti šiai versijai: jei tai tiesa, ši versija sunaikintų jo baltų slavų kalbų akūto teoriją