Trumpoji draminė forma Kosto Ostrausko ir Juozo Erlicko kūryboje

Short dramatic forms have become theatrical objects that are not easily identifiable. They act as a symbol of questioning the foundations of the conventional drama and a reflection on the dramatic genre in general. The article focuses on its ambiguous treatment and its actualisation in the context of contemporary Lithuanian dramaturgy. Micro-drama, miniature, one-shot drama, or ‘dramatized’ proverbs and sayings – these are the playwrights’ own denominations indicating a kind of tendency which emerged at the end of the 20th century, or, at least, the search for an original term or word. At the same time, however, this effort also signals the inscription of short-format dramatic texts into a certain mediatic area of literature and theatre, which is primarily seen as a sign of a certain bargain with the reader. The article does not look at short-form texts so much through the prism of theatrical evolution, but rather focuses on the mechanism of short-form writing. The question is whether (and how) such ‘mutations’ of dramatic writing maintain a specific theatrical mode of operation (the plot, the character etc.) when they enter the dynamic field of the short form. It is concluded that its mechanism is related to maximum cost-effectiveness and economy of language, and, through the reduction of the aforementioned dramatic triad, the function of the perceiver and his/her interpretative work are radicalised.Trumposios draminės formos yra tapusios nelengvai identifikuojamais teatro objektais, konvencinės dramos pamatų kvestionavimo, apskritai, refleksijos apie dramos žanrą simboliu. Straipsnyje susitelkiama į du svarbiausius aspektus: nevienareikšmišką jos sampratą ir aktualizavimą šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje. Mikro­drama, miniatiūra, vieno šūvio drama ar „sudramintos“ patarlės ir priežodžiai – tai pačių dramaturgų įvardijimai, rodantys XX a. pabaigoje išryškėjusią ne tik tokio pobūdžio tekstų gausėjimo, bet ir dramaturgų individualizacijos tendenciją, mažų mažiausiai – originalaus termino ar žodžio paieškas. Kartu ši pastanga signalizuoja ir apie trumpo formato draminių tekstų įsirašymą į literatūros ir teatro terpę, o ši, visų pirma, traktuojama kaip tam tikras sandėrio su skaitytoju ženklas. Į trumpo formato tekstus žvelgiama ne tiek per teatro evoliucijos prizmę, kiek susitelkiant į trumposios formos rašymo mechanizmą. Svarstoma, ar (ir kaip) tokios draminio rašymo „mutacijos“ išlaiko specifinį teatrinio veikimo būdą (fabulą, personažą ir pan.), kai jos patenka į trumposios formos dinaminį lauką. Daroma išvada, kad trumposios formos mechanizmas susijęs su maksimaliu lakoniškumu ir kalbos ekonomija, o pasitelkus minėtos draminės triados redukciją, ekstremaliai suaktyvinama suvokėjo funkcija ir jo interpretacinis darbas