Modernity and nature: where did Rousseau seek to return?

Straipsnyje susitelkiama į nostalginės prieigos prie gamtos prielaidas, kurios tiriamos analizuojant, ką reiškia prancūzų filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau mąstyme išsakytas kvietimas grįžti į gamtą. Straipsnyje Rousseau pozicija traktuojama kaip pavyzdinis modelis, atskleidžiantis koreliaciją tarp kritinio požiūrio į modernėjimą ir nostalginės nuostatos dėl gamtos. Remiantis Jacques’o Derrida, Bernardo Stieglerio, Tracy’io B. Strongo ir kitų autorių interpretacijomis, išryškinamas grįžimo į gamtą intencijos prieštaringumas ir prieinama prie išvados, kad Rousseau kvietimas priklauso veikiau metaforiniam, o ne praktiniam lygmeniui, o tai suponuoja paradoksalų pačios nostalginės prieigos pobūdį, suprantant „grįžimą į gamtą“ ne kaip praeities, bet kaip ateities ir naujojo, alternatyvaus žmogiškumo modelio ilgesį. Pažymima, kad šiuolaikiniame kultūriniame diskurse susiduriama su rusoistinę intenciją primenančiomis grįžimo į gamtą modelio apraiškomis, siekiančiomis įsteigti alternatyvą vėlyvosios modernybės aktualybei. Pateikiamas pavyzdys – iš archajinio žemdirbio pasaulėvaizdžio atėjusi, bet vis dar švenčiama Rasos šventė. Teigiama, kad su Rousseau grįžimo į gamtą vizija šią šventę sieja nostalgija gamtai kaip autentiškam tikrovės pagrindui, taip pat gamtos kaip pakaitalo (fikcijos ir savotiško ateities orientyro prasmėmis) samprata. Kaip ir Rousseau mąstyme, Rasos šventėje gamtiškumas reiškiasi per stygių – prarasdamas ontologinį matmenį, jis tampa ne esmiškai būtinas, bet greičiau atliepia tam tikrą estetinę patirtį, pasireiškiančią per tradiciją ir simbolius.This article focuses on the nostalgic approach to nature represented in the philosophy of Jean- Jacques Rousseau. The position of Rousseau is treated as a model that reveals a correlation between a critical attitude toward becoming modern and a nostalgic approach to nature. With an analysis based on the interpretations of Jacques Derrida, Bernard Stiegler, Tracy B. Strong and other authors, this paper emphasizes the contradictoriness of Rousseau intention. The article comes to the conclusion that Rousseau’s intention of the return to nature belongs to a metaphorical dimension rather than to a practical one, and this supposes a paradoxical course of nostalgia in itself – the return to nature should be understood not as a nostalgia for the past, but as a nostalgia for the future and for a new, alternative human model. Finally, the article discusses the Lithuanian feast of Rasos, which came from an archaic, agriculture-centered world but is still celebrated in our times. It demonstrates a common background for both the feast and for Rousseau’s vision of return, which are related not only by a nostalgic approach to nature but also by the concept of nature as a substitute (in the sense of fiction). As in Rousseau’s thought, so in the feast of Rasos nature manifests itself through lack and absence – by losing its ontological dimension, nature becomes not an essential necessity but rather represents an aesthetical experience in the form of tradition and symbols