Human of nature and assumptions of classical modernism aesthetics and art

Gilindamiesi į klasikinio modernizmo estetikos ir meno ištakas tarsi savaime atskleidžiame naujus inspiracinius šaltinius: spalvingą spektrą neeuropinių kultūrų, kurių įtaka, tegul kartais ir paviršutiniška, buvo aiškiai pastebima; liaudies meną, kuriame greta žodinės tradicijos pradėta vertinti architektūros ir dailės paminklus; taip pat vaikų, mėgėjų, psichinių ligonių kūrybinės saviraiškos pavyzdžius, kuriems netgi konservatyvi akademinė estetika pradėjo reikalauti suteikti visaverčio meno statusą. Neretai nurodoma, kad toks dėmesys galėjo kilti veikiant naujoms neklasikinėms vienų ar kitų estetikos, menotyros ir kitų sričių specialistų veikaluose iškeltoms idėjoms, tačiau bendro vardiklio, siekiančio plačiau paaiškinti minėtas estetinę mintį ir meno praktiką gaivinančias versmes bei pasiūlytų prielaidas, jungiančias tas įtakas į visumą, paprastai nepateikiama. Šio darbo tikslą galime formuluoti kaip dar vieną bandymą nusakyti minėtą vardiklį, lėmusį naujųjų anksčiau buvusių už klasikinės akademinės estetikos interesų lauko inspiracinių šaltinių įtakingumą klasikinio modernizmo estetikai ir meno praktikai. Straipsnyje siekiama konceptualiai pagrįsti šiuos pamatinius teiginius: 1) moderni gamtinio žmogaus samprata neatsiejama nuo istorizmo sąmonės formos; 2) tokio žmogaus pažinimas tapo neatsiejamas nuo jo praeities tyrinėjimo; 3) minėta praeitis kaip bioatminties forma išplėtojo gamtinio žmogaus aprėptį; 4) naujoji aprėptis pareikalavo naujų adekvačių saviraiškos/savižinos instrumentų; 5) klasikinio modernizmo estetika ir meninė kultūra - taip pat psichopatologija, antropologija, etnologija ir kai kurie kiti mokslai - buvo „iššaukti" išplėtoto gamtinio subjekto savivokos funkcijos; 6) minėta nauja pažinimo strategija istorizmo sąmonė susiejo kai kurias minėtų mokslų ir klasikinio modernizmo estetikos bei meno praktikos gyvavimo prielaidas.This article tries to mark down the links between the revolution of the western world-view made by natural sciences and the art culture of classical modernism, having a belief that they are connected by a particular form of historical consciousness at the level of assumptions. These propositions reflect work results: Fundamental breakdown of the Western world-view, which provided nature with history, altogether created a human, closed in the frames of nature-like necessity. To place this human into the nature meant to believe that he is in the highest level of the latter development. Also it meant to provide him with all nature's memory, unavoidably influencing that level. Metaphoric figure of a beast impersonated the power of inherited bio-memory, transforming the natural instinctiveness into the property of human nature. Modern mythologies of spontaneous creative gesture and psychical automatism became feasible only when the source of creation was transferred from the former art-related tradition into the point of deep memory; at this point a human/culture was not separated from the beast/instinct. The establishment of the mentioned deep memory framed the assumption to appear the myth of primeval disengagement. This myth expresses the belief in the positivism of instinctive human span elements; this positivism eliminates the necessity of rational violence. This myth opened the fundamental inspirational sources for modern art- related practices; these sources made cognate theretofore non-associable spheres: innocence of the beast, natural sexuality, baby immaculacy, primitive simplicity, certainty of insanity, etc. Classical modernism approached these source matters as the key to the secret of human nature. This became possible only when first, the mentioned matters became the property of human nature through the natural memory, second, when they were given the status of exclusive value: the privilege to represent the primeval humanity as the present of still having identity to oneself. Explicated human span required the instruments of self-expression/self- knowledge. In this point of view modern art-related culture - as well as psychopathology, anthropology, ethnology and some other sciences - were challenged as the functions of a subject's self-perception; these functions tried to react to the opening of new dimensions in human nature by different means. The 19th century created a new human - a human, whose present is twined with various forms of the past. In order to get to know such a human, one must get to know the past, his "childhood" in the deepest meaning. Using such cognitive strategy frames, the historism consciousness related existence assumptions among some of the mentioned sciences and art-related culture of classical modernism