Lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: tarp funkcijos ir statuso

Pagrindinė straipsnyje gvildenama problema – kodėl lietuvių kalba, nuo XVI a. turėjusi savo pirmuosius raštiškus užfiksavimus, o nuo 1547 m. ir turtingą knygų leidybos tradiciją (tiesa, daugiausiai Prūsijos kunigaikštystėje), taip ir nesugebėjo gauti oficialios kanceliarinės kalbos statuso valstybėje, kuri vadinosi Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste? Galimą atsakymą autorius mato pripažinime fakto, jog daugiaetninėje ir daugiakultūrėje XV–XVII a. LDK bendrijoje egzistavo „daugelio diglosijų“ kalbinė situacija, kai kiekviena kalba turėjo savas visuomenines funkcijas. Skirtingai nuo bilingvizmo, diglosija, kaip sociolingvistinis fenomenas kalbančiojo atžvilgiu numato savosios kalbos vertinimą „šventiška–kasdieniška“ skalėje. Konkrečioje visuomeninėje sferoje vienu metu nėra naudojamos dvi kalbinės sistemos (oficiali ir liaudiškoji).The article att empts to answer the question why the Lithuanian language, despite its first writt en fi xations since the 16th century and a rich tradition of book printing since 1547 (predominantly in Prussia), did not acquire offi cial status in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). The author sees a possible answer in recognizing the fact that in multiethnic and multicultural GDL society of the 15th–17th centuries a situation of many diglossias existed, when each language had its precisely defi ned social functions. Unlike bilingualism, diglossia as a sociolinguistic phenomenon requires speaker’s evaluation of his own idioms by the “solemn-daily” scale. Two language systems (offi cial and popular) could not be used in the same social sphere