Situation of formerly repressed priests in Soviet Lithuania

Straipsnyje tiriamos Lietuvos katalikų dvasininkų (taip pat dviejų vyskupų) sugrįžimo iš tremties bei įkalinimo vietų aplinkybės, sovietų valdžios pastangos reglamentuoti grįžusiųjų statusą, taip pat bažnytinės vadovybės galimybes pasinaudoti politiniu „atšilimu“, prasidėjusiu SSRS 1953 m. Tikslinamas režimo represuotų ir grįžusių dvasininkų skaičius, žuvusiųjų sąrašas. Nors grįžimas iš lagerių buvo susijęs su daug vilčių kėlusia destalinizavimo epocha, aukščiausi Lietuvos valdžios pareigūnai, saugumas iš esmės nepakeitė savo požiūrio į Katalikų Bažnyčią. Iš lagerių grįžę kunigai buvo diskriminuojami, nusižengę sovietiniams įstatymams – vėl baudžiami, nors ir daug mažesnėmis bausmėmis. Lietuvos vyskupijų vadovų pastangos bent jau pasiekti, kad šios konfesijos padėtis būtų sulyginta su kitų SSRS religinių bendruomenių (kurios turėjo spaudą, vienuolynus ir pan.), sieta su politiniais įpareigojimais. Tad nors sunkiausi laikai Katalikų Bažnyčiai praėjo, savarankiška bažnytinė bei socialinė veikla ėmė keltis į pogrindį.The article addresses the circumstances of return of Lithuanian Catholic priests (including two bishops) from exile and imprisonment sites, the efforts of the Soviet government to regulate the status of returned individuals as well as the possibilities of the church leadership to take advantage of the political "thaw" which started in the USSR in 1953. It updates the number of priests who were repressed by the regime and returned from it as well as the list of victims. Even though the comeback from prison camps was related to the promising era of de- Stalinization, the high-ranking officers of the Lithuanian government and the security did not essentially change their approach towards the Catholic Church. Having returned from prison camps, priests were discriminated while those disobeying the Soviet laws were repeatedly punished, though the punishment was considerably milder. Efforts made by the leaders of Lithuanian dioceses to achieve that the situation of this confession would be equalled to other USSR religious communities (which had their press, monasteries, etc.) were associated with political commitments. Hence, even though the hardest times to the Catholic Church were over, independent church and social activities started moving to the underground