Meno mokymas galios santykių kontekste: Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto veikla ir uždarymas (1940–1951)

Šio straipsnio tikslas – analizuoti politinės galios ir ideologijų įtaką meno studijoms Lietuvoje ir dailininkų pedagogų kūrybai 1940–1953 m. periodu. Remiamasi meno istorikams mažai žinomu Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto veiklos ir jo prievartinio uždarymo 1951 metais atveju. Po II pasaulinio karo šis institutas faktiškai buvo Kauno meno mokyklos (1922–1940) modernistinių meno tradicijų tęsėjas Lietuvoje. Kaip tik tai ir buvo jo sunaikinimo priežastis. Oficialiai sovietinių valdininkų kalbose tai buvo vadinama dailės studijų reorganizavimu ir perkėlimu į LSSR sostinę Vilnių. Po karo į Lietuvą sugrįžusios sovietų valdžios primestas ideologinis turinys ir valdžios galia stipriai veikė meno studijų procesus. Tačiau Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute pedagogai iš esmės vadovavosi prieškarinėmis, modernistinėmis nuostatomis, nepriėmė sovietinių direktyvų arba žiūrėjo į jas paviršutiniškai. Šiame straipsnyje parodoma, kaip politinė galia ir primestos ideologinės nuostatos koregavo dailės studijas ir kartais keitė brandžių dailininkų kūrybą bei jų pasisakymus apie meną. Straipsnyje keliamas klausimas apie prisitaikymo ir pasipriešinimo gyvenime ir kūryboje kainą ir atspalvius. Keliama mintis, kad meno institucijos sunaikinimas įmanomas, bet neįmanoma staiga sunaikinti meninės mokyklos tradicijų. Į šiuos ir kitus panašius klausimus bus bandoma atsakyti šiame tekste, remiantis archyviniais dokumentais ir keleto skirtingų kartų menininkų – Vytauto Kairiūkščio (1891–1961), Liudo Truikio (1904–1987), Zenono Varnausko (1923–2010) kūrybos pavyzdžiaisThe main purpose of this report is to discuss the influence of political power on art studies in Lithuania and the creative work of artists from 1940 to 1953. It will be based on the destruction of the Kaunas Institute of Applied and Decorative Arts, which is little known to art historians. After the Second World War, this institute actually followed the traditions of Kaunas Art School (1922–1940): that was the reason for its closure in 1951. The closure was officially called the reorganisation and continuation of art studies in Vilnius. The post-war ideological content and power of the government acted in the study process. However, in essence, educators were guided by their modernist attitudes and did not accept Soviet directives. The report will try to show how political power has corrected art studies and changed the work of mature artists. This article raises a question about the cost of adaptation and resistance in life and creation. The idea is that the destruction of an art institution is possible, but it is impossible to completely destroy the art school tradition. These and other similar issues will be addressed in the article, based on archival documents and examples of works by several different generations of artists – Vytautas Kairiūkštis (1891–1961), Liudas Truikys (1904–1987), Zenonas Varnauskas (1923–2010)Menotyros katedraVytauto Didžiojo universiteta