Human nature and the nature itself: natural and social aspects of the human nature / Žmogaus prigimtis ir natūra kaip tokia: gamtiniai ir socialiniai žmogaus prigimties aspektai

This paper offers a historical contribution for understanding of the relationship between nature and culture, based on an analysis of a highly influential text of the European philosophical tradition, About the Ends of Goods and Evils of Cicero. Human morality has three different roots on the Ciceronian pages: 1) a human can be an animal – a part of the live nature – in the concept of oikeiōsis; 2) a human has obligations as a cosmopolitēs, a part of the cosmos; and 3) social obligations rooted in human rationality, in other words – human being is a part of the society. Analyzing these three roots of the Stoic ethics in a Roman interpretation, we can understand their contradictory consequences. By the analysis of the relevant texts it will be demonstrated that the Stoic philosophers and their interpreters were unconscious of the ambiguity of the roots of human morality offered by them. A tension in our anthropological thinking about the human nature as a natural or a social phenomenon has its roots partly in this ancient ambiguity, hidden and unconscious. The rise of this conceptually confused ambiguity has several consequences in our today thought as well. Santrauka Šiame straipsnyje pateiktas istorinis indėlis suprasti gamtos ir kultūros santykį, pagrįstą labai įtakingo europietiškosios filosofinės tradicijos Cicerono teksto Apie gėrio ir blogio ribas analize. Žmogiškoji moralė Cicerono puslapiuose turi tris skirtingas šaknis: 1) oikeiōsis sampratoje žmogus gali būti gyvūnas – gyvosios gamtos dalis; 2) žmogus kaip cosmopolitēs, kaip kosmo dalis, turi įsipareigojimų; 3) socialiniai įsipareigojimai yra įšaknyti žmogiškajame racionalume, kitais žodžiais tariant, žmogiškoji būtybė yra visuomenės dalis. Analizuodami šias tris stoikų etikos šaknis romėniškojoje interpretacijoje, galime suprasti prieštaringas jų pasekmes. Remdamiesi svarbių tekstų analize parodysime, kad stoikų filosofai ir jų interpretatoriai nesuvokė savo pasiūlytosios žmogiškosios moralės šaknų dviprasmiškumo. Mūsų antropologinio mąstymo apie žmogaus prigimtį kaip gamtinį ar socialinį fenomeną įtampa turi savąsias šaknis iš dalies šiame paslėptame ir nesuvoktame antikiniame dviprasmiškume. Šio konceptualiai painaus dviprasmiškumo iškilimas turi tam tikrų pasekmių taip pat ir mūsų nūdienėje mintyje. Reikšminiai žodžiai: Ciceronas, žmonės kaip gyvosios gamtos dalys, žmonės kaip visuomenės dalys, žmonės kaip visatos dalys, stoikų etik