Kai juokas tikras, bet netikra tikrovė

Straipsnyje kalbama apie situacijas, kai žmonės kalbėdami(esi) ar klausydami nusijuokia (angliškai rašomoje teorinėje literatūroje tai vadinama „laughter-talk“). Tyrimui pasirinkta sakytinė žiniasklaida, nes joje pasitaikantys tokie paralingvistiniai komunikacijos elementai kaip juokas gali būti interpretuojami kaip viešosios erdvės ir kalbos autentiškumo rodiklis. Šios temos lietuviškų tyrimų iki šiol nebuvo. Straipsnyje parodoma, kaip sovietmečiu juokas buvo naudojamas laimingo gyvenimo ir viešosios erdvės iliuzijai kurti, kaip jis charakterizavo autentišką Atgimimo metų žiniasklaidą, kol tapo privalomu pramoginės, žiūrovą linksminančios viešosios erdvės elementu. Tyrimui naudojamas diachroninio tyrimo instrumentas – Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstynas, kurį sudaro dokumentinių TV ir radijo laidų išrašai. Tekstynas reprezentuoja tris žanrines grupes: informacines, publicistines ir pokalbių laidas. Tekstynas sąlygiškai suskirstytas į sovietmečio (1960– 1987), pereinamąjį (1988–1992) ir dabartinį (1993– 2011) laikotarpius. Iš juoku išsiskiriančių konkretaus laikotarpio laidų matyti, kad socialinės juoko reikšmės ir pragmatinės funkcijos yra ne tik dialogo, kalbėtojų įvaizdžio raiškos priemonė, bet kaip tokios strategiškai panaudojamos ideologiniais tikslais. Šiuo atžvilgiu sovietmečio laikotarpis išskiria Lietuvos žiniasklaidą tiek iš laisvų valstybių, tiek iš vėlesnio pačios lietuviškos TV ir radijo raidos konteksto. Pereinamuoju laikotarpiu kuriasi dramatiška viešoji erdvė, o juokas joje natūraliai įsilieja į kuriamą tekstą kaip diskurso žymiklis. Dabartiniu laikotarpiu juokas yra ir natūralaus spontaniško diskurso, ir improvizuojamų imitacijų dalis, ir parengto humoro, šou kertinis elementas