Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.)

The “Trečias frontas” journal (1930-1931) and its group have a wide historiographical layer. Nevertheless, there is a possibility to recreate wider context of the group’s activities and analyse this in the connection with activities of some artists and theatre actors. Therefore, this phenomenon could be named as the “experiment of revolutionary culture” and dated between 1927 and 1935. About twenty persons became the object of this research. Reconstruction of group members’ biographies in comparative mode reveals close personal ties and communication networks which affected political-social visions and were the core of complex public activities. Majority of the group members’ tried to become communist fellow-travellers. The corpus of Lithuanian Communist party leadership has had diverse attitudes towards these attempts and that initiated internal conflicts. Nevertheless, prevailed negative position and attempts failed. Minority of these revolutionary culture sympathizers became nonmarxist socialism supporters and their activities were especially difficult because of emigration and imprisonments. Existing historiography emphasizes these group members’ connections with communists. The perspective of this research is more about the difficult path of going left. Untapped archival material and its abundance enabled to enrich the existing historical narrative with new facts, characters, wider contexts, different perspectives and fresh analysis of their activities.“Trečio fronto” žurnalas (1930-1931 m.) ir jo leidėjų grupė yra susilaukusi plataus literatūrologų ir istorikų dėmesio. Visgi, galimos naujos tyrimų perspektyvos, leidžiančios sukonstruoti platesnį šios grupės veiklos kontekstą bei įvesti naujus personažus – aktorius ir menininkus. Dėl to pats reiškinys įvardijamas kaip revoliucinės kultūros eksperimentas, netolygiai vystęsis tarp 1927 ir 1935 m. Tyrimo objektu tapo apie dvidešimt herojų. Jų biogramų lyginamoji rekonstrukcija atskleidė išskirtinę draugystės ryšių įtaką politinių-socialinių pažiūrų tapsmui bei viešajai veiklai. Dauguma šios grupės narių mėgino tapti komunistų pakeleiviais. Lietuvos komunistų partijos vadovybė Maskvoje ir Lietuvoje nesutarė kaip vertinti šį šliejimąsi. Visgi nulėmė neigiamos nuostatos ir šliejimosi pastangos buvo sužlugdytos. Šis aspektas esamoje istoriografijoje nebuvo iki šiol atskleistas. Mažuma analizuojamos grupės aktyvistų tapo nemarksistinio socializmo šalininkais, o jų išskirtinai sunki veikla buvo paženklinta emigracijos ir kalėjimo bausmių. Egzistuojanti istoriografija pabrėžia trečiafrontininkų komunistinio pakeleiviavimo aspektą, bet šiame tyrime analizuojamų personažų atžvilgiu laikomasi platesnės kairėjimo perspektyvos. Taigi, iki šiol tyrinėtojų nepanaudotos archyvinės medžiagos gausa leido papildyti trečiafrontininkų istorijas naujais faktais, įvesti naujų personažų, išplėsti kontekstus bei siūlyti naujus jų veiklos vertinimus.Vytauto Didžiojo universiteta