C.G. Jung and Indian religious tradition

Reikšmingą vaidmenį, tyrinėjant didžiųjų Rytų tradicijų filosofines, psichologines koncepcijas, suvaidino žymiausias XX amžiaus šveicarų psichiatras ir kultūrologas Carlas Gustavas Jungas (1875-1961), pagarsėjęs kolektyvinės pasąmonės ir universalių archetipų teorijomis. Tyrinėdamas žmogaus sąmonės gelmes, Jungas plačiai domėjosi įvairių senųjų civilizacijų ir pirmykščių tautų mitiniais vaizdiniais, simboliais, dvasinio gyvenimo principais. Jungas buvo vienas pirmųjų Vakarų mokslininkų, itin palankiai įvertinusių Indijos religinės tradicijos patyrimą. Plačiai yra žinomi jo psichologiniai komentarai pirmiesiems įvairiems klasikinių Rytų tekstų vertimams: „Commentary on The Secret of the Golden Flower“ (1929), „Psyhological Commentary on The Tibetan Book of the Great Liberation“ (1939), „Foreword to Suzuki’s Introduction to Zen Buddhism“ (1939), „Foreword to I Ching“ (1950), „Psyhological Commentary on The Tibetan Book of the Dead“ (1935). Šie komentarai buvo bene pirmasis bandymas, naudojantis Vakarų psichologijos kategorijomis, akyliau pažvelgti į Rytų dvasinį paveldą, išryškinant Azijos regiono specifinį mąstymą, gyvenseną, ir neabejotinai daug prisidėjo prie šio paveldo receptavimo Vakaruose, gvildenant kultūrinės Rytų ir Vakarų sąveikos problematiką. Religijų tyrinėtojams jo gausūs kūriniai apie archetipinę simboliką yra tapę pagrindiniu interpretacijų šaltiniu.Attention is drawn to the fact that C.G. Jung’s psychological and cross-cultural writings about India reveal a mixture of reverent praise for, and irreverent condemnation of, traditional spiritual Hindu value. In this article utilising the main works of Jung on this subject, the author analyses the questions: Why was he so ambivalent towards the Hindu religious tradition? Why he insisted on sharply distinguishing between European individuation process of analytical psychology and any Hindu or Buddhist experience? Did he possess a sufficiently detailed knowledge of the history of the Hindu and Buddhist religious tradition to comprehend its incredible complexity? Jung’s aim was to develop a cross-cultural comparative psychology of inner experience. He considered the introverted religions of the East as a great challenge to the Western psychology as therapy. He openly admired the Eastern yoga principle of inclusiveness and balance between the opposing aspects of psychic function (dvandva). Being himself the empirical psychologist, he felt very close to the Eastern mystical traditions, but always remained true to his own "reality of the psyche". He concludes that whereas yoga practice constitutes the royal road to the unconsciousness for the Indian, the European will inevitably abuse it to strengthen his will in order to repress his unconscious contents, rather than exploring their many undeveloped primitive features. As purely metaphysical theory refusing the egoless state of the Hindu nivikalpa samädhi, he has radically reinterpreted Kundalini Yoga tradition and insisted on instead of practising yoga in the West to use his technique of active imagination. The research leads the author to the next main generalisations. The first, Jung did not possess sufficient knowledge of the history of Indian religious tradition and used material available to him very selectively, presenting a distorted picture of the Hindu tradition. Second, the sharp distinction or antithesis between the constitutions of the Western and Eastern psyhe is more theoretical than practical. [...