Etnografinių tyrimų edukologijoje tarptautinės tendencijos ir raida

The history of ethnography in social science in Europe dates back to before a 1907 debate in Paris involving leading social scientists, such as Emile Durkheim and René Worms. Worms was one of the first speakers. His account of ethnography was of a descriptive, a-historical method for researching the so-called “primitive societies.” Durkheim, who spoke after Worms, disagreed. Ethnography, he suggested, can provide a basis for both analyzing and synthesizing the understandings of past cultures in relation to the present and, as all human societies have their versijon of civilization, ethnography can be applicable to any of them, he added. Ethnologists and historians in Germany had made this point in fact over a hundred years earlier and most ethnographers have taken this position since Durkheim’s proposition. Martyn Hammersley is amongst them. In his opening article in the inaugural number of the Journal of Ethnography and Education in 2006, he described how ethnography has been used for over 100 years in social science, as a method to investigate cultural meanings and practices influenced by both modern and postmodern epistemologies and a diverse range of theories and methodologies. This article addresses the development sketched by Hammersley and other writers in the field.Kaip teigiama Jeffrey, Walford, Delamont ir Atkinson Wiley tarptautinių edukologijos etnografinių tyrimų vadove (Beach, Bagley and Marques da Silva, 2018) keliuose publikuotuose skyriuose, Hammersley ir Atkinson Etnografija: principai praktikoje – viena iš dažniausiai cituojamų edukologijos etnografinių tyrimų publikacijų Šiaurės Europoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą 1983 metais išleistoje knygoje etnografija aprašoma kaip tyrimo metodas, kuriuo siekiama giliau suprasti lokalias žinias ir kultūrą bei reprezentuoti šią kultūrą ją aprašant. Autoriai pažymi, kad „etnografija apima tiesioginį ir netiesioginį dalyvavimą žmonių gyvenime – stebint, kas vyksta, klausantis, kas sakoma, pateikiant esminius klausimus, renkant visus įmanomus duomenis, kurie padės atskleisti nagrinėjamą problemą – pagrindinį tyrimo objektą“ (1983, p. 1.). Panašių idėjų pateikia ir kiti autoriai. Pasak Trondman, Willis ir Lund (2018), šių idėjų ištakos – 1907 metais Paryžiuje pradėta diskusija apie etnografinius tyrimus, jų galimą vaidmenį ir vertę socialiniam teoretizavimui. Į šią diskusiją įsitraukė tokie socialinių mokslų atstovai, kaip antai Emile Durkheim ir René Worms. Pastarasis pradėjo diskusiją. Pasak jo, etnografija – metodas pavaizduoti „primityvias visuomenes“. Durkheim teigė, kad etnografinis tyrimas yra prasmingesnis ir gali suteikti patikimą pagrindą analizuojant kultūras, kultūros procesus ir jų istorinę raidą visose visuomenėse, ne tik vadinamosiose primityviose. Vėliau šiuo principu vadovavosi Čikagos sociologijos mokykla (angl. Chicago School of Sociology). Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje šiuo principu remiantis nusakomi edukologijos etnografinių tyrimų parametrai. Edukologijos etnografiniai tyrimai pasklido ir kitose šalyse. Šiame straipsnyje apžvelgiama edukologijos etnografinio tyrimo istorinė raida ir šiuolaikiniai iššūkiai, ypač Europoje