Alternatyvi modernybė ir jos strategija

The article deals with the fundamental problems in philosophy and humanities that Modernity has brought about: the split between facts and values, the weakening of interpersonal ties in society, the formation of the scientific-technological enterprise and the resulting shifts in the self-consciousness of the individuals. Most of the outstanding critics of Modernity – Stephen Toulmin, Leszek Kolakowski, Friedrich August von Hayek and Louis Dumont – argue that Cartesian rationality and its “byproduct”, rigid geometrical paradigm of knowledge, has to be replaced by a more flexible and evolution-oriented biological paradigm. Truth is said to be more of a local and “parochial” than of universal character – that is why one has to take seriously the multiplicity of customs and traditions instead of trying to check their rightness or wrongness by means of Cartesian Method. Scientific truth is valid within the limits of its own context. According to Evandro Agazzi, it is exceeding these limits and claiming the universal monopoly of truth that makes science become scientism – the scientific ideology instead of a method in service of human interests. The final part of the article presents some aspects of the reactions to modern science and rationality by a Non-Western society, namely that of Meiji Japan. The philosophy of “first Japanese philosopher” – Kitaro Nishida – is briefly examined.Straipsnyje svarstomas modernybės fenomenas bei pamatinės moderniosios filosofijos ir humanitarinių mokslų nuostatos, susilaukiančios radikalios nūdienos mąstytojų kritikos: atotrūkis tarp faktų ir vertybių, bendruomenę jungiančių saitų susilpnėjimas, mokslinės-technologinės sistemos susiformavimas ir dėl to kylantys svarbūs individų savivokos pokyčiai. Tokie žymūs modernybės kritikai kaip Stephen Toulmin, Leszek Kolakowski, Friedrich August von Hayek ir Louis Dumont tvirtina, jog dekartiškasis racionalumas ir su juo susijusi kieta ir nelanksti geometrinė .tinojimo paradigma jau nebeatitinka nei šiuolaikinio mokslo atradimų, nei žmonių poreikių, ir todėl daug labiau atitinkanti tikrovę būtų biologinė, į evoliuciją ir kaitą orientuota žinojimo paradigma. „Makroskopinis“ mąstymas turėtų užleisti vietą „mikroskopiniam“: ne universalus Metodas, o vietinės „parapijinės“ tiesos ir kultūrinės nuostatos, ne vien „tikslus“, matematiniu gamtamoksliu grįstas žinojimas, bet ir „iracionalios“ vertybės ir papročiai. Mokslo tiesos galioja jo paties konteksto ribose – mokslas, kuris skelbiasi savo tiesomis galįs paaiškinti visą tikrovę,anot mokslo filosofo Evandro Agazzi, neišvengiamai virsta scientizmu, t y. ne mokslu, o moksline ideologija. Straipsnio pabaigoje aptariama nevakarietiškos visuomenės – Meiji laikotarpio Japonijos – reakcija į Vakarų mokslo ir kultūros invaziją. Svarstomas pamatinis konfliktas tarp Vakarų mokslinio metodo ir Azijos moralės bei vertybių pasitelkiant japonų filosofo Kitaro Nishidos, kuriam šios problemos sprendimas tapo viso gyvenimo darbu, pavyzdį