Mokslo istorijos racionalus rekonstravimas: problema ar pseudoproblema?

In the middle of sixties a heated discussion concerning rationality of science has arisen in the postpositivist philosophy. T. Kuhn in his book “The Structure of Scientific Revolutions” while studying science has supplemented a logical analysis of the history of science with a socio-psychological one. The followers of K. Popper, and in the first place I. Lakatos, considered this to be a totally unjustified resignation to irrationalism. They tried to demonstrate the possibility of the exceptionally logical and to their minds rational reconstruction of the history of science. In the article an attempt is made to retrace the historical origins of the controversy.Straipsnyje nagrinėjama mokslo istorijos racionalaus rekonstravimo problema. Šiuolaikinis gamtos mokslas formavosi, asimiliuodamas matematines teorijas. Patyrimas, įgytas logiškai rekonstruojant matematiką, atvėrė kelią ir gamtos mokslui logiškai rekonstruoti. Vėliau ši problema buvo taikoma vis plačiau, kol galiausiai užsimota visus gamtos reiškinius paaiškinti kaip baigtinio dydžio materialių detalių sąveikos rezultatą. Aptariama loginio empirizmo suformuluota verifikacionistinė mokslo programa, kuri įgalino loginę mokslo kalbos analizę. K. R. Popperis atsiribojo nuo psichologizmo ir savo tyrimo objektu laikė pažintinius teorinius ryšius, kurių tyrimas skatino įsisąmoninti mokslo augimo problemą. T. Kuhnas pabandė įvertinti kai kurias loginio empirizmo požiūriu metafizines mokslinio mąstymo prielaidas. Jis mokslo istoriją traktavo kaip normalaus mokslo periodų ir juos keičiančių mokslo revoliucijų seką. I. Lakatosas žinojimo augimą tapatino su faktų gausėjimu, iškėlė pažinimo perimamumo reikalavimą, sukonstravo mokslinės tyrimo programos koncepciją. Ilgainiui jis atsisakė normatyvinės metodologijos teigdamas, kad yra galimas tik aprašomasis mokslo raidos rekonstravimas