V. Solovjovo filosofinis idealios visuomenės modelis

V. Solovyov’s philosophy appeared in the post-reform Russia when the social structure of the country was subject to important changes caused by the impact of a rapid growth of capitalism. The elements of the old serfdom and feudal structure, on the other hand, were still offering resistance to the development of capitalist forms of society. The Russian intellectuals of that time were seriously anxious about the future history of their homeland. That problem was being solved by presenting a variety of models to remake the existing social structure of Russia. V. Solovyov undertook the task of overcoming the social contradictions of his society through a “renovated” Christian consciousness. It was this “renovation” suggested by V. Solovyov that served as a basis for his philosophy of “All-unity” which, in its turn, is considered to be a mystical-philosophical model of an ideal society free of class struggle and other social contradictions, i.e., an antipode of capitalism. The author of the present article shows the "All-unity" conception to be deeply reactionary at that historical situation.Straipsnyje nagrinėjamos rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žmonijos istorijos raidos, visuotinybės sampratos. Aptariama XIX a. socialinių politinių idėjų įtaka filosofo mąstymui. Teigiama, kad V. Solovjovas jaunystėje studijavo Europos socializmo teoretikų veikalus, tačiau buvo nusistatęs prieš revoliucinius visuomenės pertvarkymo metodus. Jis pasisakė prieš reakcingą carinio režimo politiką, nacionalinę priespaudą, cenzūrą ir kitas patvaldinio despotizmo apraiškas. Sekdamas slavofilais, V. Solovjovas kūrė savitą ateities visuomenės modelį kaip kapitalizmo antipodą. Teigė, kad žmonijos istorijos vystymąsi lemia trys jėgos: vienijanti ir niveliuojanti, skaldanti ir pliuralistinė bei jėga, sutaikanti aukščiausiojo prado vienybę su laisvu atskirų formų ir elementų daugeriopumu. Visuotinybė yra idealaus, tobulo visuomeninio ryšio atspindys – dvasinės prigimties realybė, besąlyginė būtis ir kartu Dievo karalystė žemėje. Visuotinybės turinys nesiskiria nuo jos konkrečių apraiškų visuomeniniame gyvenime, gamtoje ir žmogaus dvasiniame gyvenime. Žmogus, kaip visuomeninė būtybė, yra individuali visuotinybės reiškimosi forma