Spalvų suvokimo konstantiškumas: fono ir kontrasto įtaka

Colour constancy was studied by asymmetrical matching procedure under 14 different illuminations. Two kinds of colour stimuli were used: real Munsell chips and simulated equivalent color patches presented on a Barco system. Eight subjects took part in the experiment. One of the 40 Munsell chips (T) under test illumination was presented for a short time - 3 s. After displaying of test (T) chip under the test illumination the subject had chose the such Munscll chip which color perceived under C illumination should be the same as the color of test (T) chip under test illumination. The variability of appearance of particular hues under different illuminations was calculated by measuring Brunswik ratio. It was found that the color constancy were maximal for chips which hues coincide with illumination hue and minimal for chips which hues are complementary for illumination hue. The pcrecived color depends both on a perceived color of background and on color difference betweenbackground and chip. The drift of background colour can not be explained by the adaptation (the observed drift was made quicker than adaptation process).Spalvų suvokimo konstantiškumas buvo tiriamas asimetriniu stimulų lyginimo metodu. Apšvietimui buvo naudojama 14 skirtingų plataus spektro apšvietimo šaltinių. Dviejose skirtingose bandymų serijose buvo imami realūs standartiniai Manselio pavyzdėliai ir pavyzdėliai, generuojami monitoriaus (vaizduoklio) ekrane (taikoma Barko sistema). Visose bandymų serijose dalyvavo aštuoni tiriamieji. Bandymams buvo naudojama 40 skirtingų spalvų pavyzdėlių, matomų neutraliame (9N) fone. Visi pavyzdėliai sudarė tolygų spalvų ratą. Iš pradžių tiriamajam 3 sekundes buvo rodomas vienas iš 40 pavyzdėlių (T pavyzdėlis), apšviestas parinktu šviesos šaltiniu. Po to tiriamasis C šaltinio šviesoje turėjo parinkti tokį pavyzdėlį, kad jis jam atrodytų tokios pat spalvos kaip ir T pavyzdėlis. Spalvų suvokimo konstantiškumas buvo vertinamas vienmačiu Brunsviko santykiu. Jis buvo maksimalus tiems pavyzdėliams, kurių spalva sutapo su šviesos šaltinio spalva, ir minimalus tiems, kurių spalva buvo papildoma šviesos šaltinio spalvai. Pavyzdėlio spalva priklausė tiek nuo fono spalvos, tiek nuo pavyzdėlio ir fono spalvų skirtumo. Fono spalvos kitimas stebėjimo metu buvo daug greitesnis už receptorių jautrio kitimą adaptacijos metu. Todėl paaiškinti šį procesą receptorių adaptacija negalima