Žemaičių kabos praietis ir dabartis

Nuo seniausių laikų kartas nuo karto buvo keliamas klausimas: ar yra žemaičių kalba, ar žemaičių tarmė? Iki lietuvių bendrinės kalbos atsiradimo dažnai buvo avrtojama žemaičių kalbos sąvoka. Daug žymių žemaičių (D. Poška, S. Stanevičius, J.A. Pabrėža, M. Valančius, S. Daukantas ir kiti) savo darbus rašė žemaitiškai. Kai susiformavo lietuvių bendrinė kalba, kitos kalbinės sistemos paprastai vadinamos tarmėmis. Apie žemaičių kalbos ir žemaičių tarmės santykį ne kartą rašė A. Girdenis, J. Pabrėža. Galima sakyti, kad abudu terminai – žemaičių kalba ir žemaičių tarmė – yra geri ir vartotini. Šiame straipsnyje laikomasi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, kuri turi tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai dounininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai donininkai), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes ir daugybė smulkesnių šnektų ir šnektelių. Svarbiausi žemaičių kalbos tapatybės ženklai ir tos kalbos buvimo įrodymai būtų tokie: 1) žemaičių tarminė kalba ryškiai skiriasi ir nuo lietuvių bendrinės kalbos, ir nuo kitų lietuvių kalbos tarmių; tokį žemaičių kalbos išskirtinumą rodo kalbininkų vieningas sutarimas visas lietuvių kalbos tarmes pirmiausia skirstyti į dvi stambias grupes: žemaičius ir aukštaičius (dar seniau žemaičius ir lietuvius); 2) žemaičių kalba turi visus svarbiausiua kiekvienos kalbos lygmenis (fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką), ir visi tie lygmenys yra išlaikę nemažai unikalių, senovinių ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, kurių nebėra lietuvių bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse; 3) žemaičiai turi sutvarkytą rašybą, tos rašybos taisykles, pagal kurias žemaičių kalba yra spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių ir leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos; 4) šiandien žemaičiai savę sutapatina, išreiškia per gimtąją kalbą, daug žemaičių tarmišką kalbėseną supranta ir suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą, žemaitiškai kalbantis žmogus dažniausiai palankiai vertinamas ir apibūdinamas, kaip gerbiantis gimtąją kalbą, patriotiškai nusiteikęs ir panašu, kad žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis.The article discusses a relationship between two terms – the Samogitian language and Samogitian dialect. The present paper argues that there is the Samogitian language with three distinct dialects (North Samogitian or Dounininkai, South Samogitian or Dūnininkai, west Samogitian or Donininkai), North Samogitian Telšiškiai and Kretingiškiai, South Samogitian Varniškiai and Raseiniškiai subdialects and a lot of smaller speeches and sub-speeches. The author identifies the most salient signs of identity of the Samogitian language and proofs of its status as a language