Lietuvos diplomatai Prancūzijoje (1918-1991)

Nepriklausomybės metais ir po 1940 m. Lietuvos okupacijos Prancūzijoje išlikęs diplomatinis korpusas ir negausi lietuvių bendruomenė buvo lyg maža sala, kurioje daugelis buvo susaistyti ne tik visus vienijančios laisvinimo veiklos, bendruomeniškumo ir kūrybos, bet ir giminystės ryšiais. Tad, be išvardytų diplomatų, didelės pagarbos nusipelno ir jų šeimų nariai. Jie buvo tarsi neetatiniai pasiuntinybės personalo veikėjai, bendraminčiai ir bendražygiai Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo bei vėliau jos nepriklausomybės atgavimo kovose. Visi, įsijungę ir į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą, ir į kitas organizacijas, buvo lyg lietuviškos vilties, kultūros ir kūrybos židiniai lietuvių išeivijoje. Peržvelgę v i s ų Prancūzijoje gyvenusių ir dirbusių Lietuvos diplomatų likimus pastebėsime, kad oficialiai ar neoficialiai Paryžiuje jie dirbo tiesiog dešimtmečius, taip ignoruodami pesimistiškiausias tarptautines opinijas dėl mažos tautos ateities, paneigdami visas "diplomatinio sindromo" užuominas ir atkakliai siekdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Atsitiktinumas, arba savaime suprantama ir net dėsninga realybė, kad ypatinga kūrybinė paryžietiška aplinka pritraukė čia tuos, kurie buvo ir diplomatai, ir kūrėjai. Tačiau vis tiek lieka neatsakytas klausimas: ko juose buvo daugiau? Ar jie buvo menininkai, dirbantys diplomatinj darbą, ar diplomatai, negalėję menu alsuojančiame Paryžiuje nebūti kūrėjais. Aišku tik viena - jie buvo tikri savo šalies piliečiai ir patriotai, pasiaukojamai dirbę Lietuvai visuose veiklos baruoseIstorijos katedraVytauto Didžiojo universiteta