Išskirtinė knyga apie Lietuvos diplomatiją Švedijoje

Recenzijoje aptariama Remigijaus Motuzo knyga „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“. Knyga siekė keleriopų uždavinių. Autoriui buvo įdomu pažvelgti į Lietuvos ir Švedijos santykius ne tik lietuvių, bet ir švedų istorikų, diplomatų akimis, atskleisti Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių likimus ir stebėti susikuriančių lietuviškų draugijų Švedijoje veiklą, išsiaiškinti, „kokios įtakos turėjo bendrieji Lietuvos užsienio politikos tikslai ir uždaviniai skandinaviškajai diplomatijos krypčiai formuotis“ (p. 15), kaip, paprasčiausia, atrodė diplomatinių atstovų paskyrimo procedūra, kaip būdavo sprendžiami reprezentacijos, ambasados personalo, būsto, inventoriaus klausimai. Į tyrėjo akiratį pateko ne tik tai, kas rūpi intelektualiam mokslininkui, bet ir kas smalsiam skaitytojui, besidominčiam Lietuvos istorija. Turėtume pastebėti, kad knyga apie Lietuvos ir Švedijos diplomatiją, neprarasdama sąmoningos objektyvios laikysenos, sykiu nebijo kelti ir „nepatogių“ klausimų ar faktų (pvz., Lietuvos atstovybių uždarymas, Lietuvos aukso atidavimas, Baltijos pabėgėlių grąžinimas sovietams, etc.). Prie nejaukiai keistų klausimų, matyt, tektų priskirti ir laikotarpio tyrimą, kada oficialaus Lietuvos diplomatinio atstovavimo Švedijoje nebuvo, 1940–1990 metais. Remigijaus Motuzo, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Švedijos Karalystėje 2006 – 2011 metais, knyga ne tik svarus istorijos tyrimo rezultatas, bet ir sektinas pavyzdys Lietuvos diplomatijos praktikoje.The review discusses the book “Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje” [Lithuanian Diplomatic Representation in Sweden] by Remigijus Motuzas. The book has several objectives. The author found it interesting to see the Lithuanian-Swedish relations not only by the eyes of Lithuanian, but also Swedish historians and diplomats, to reveal the fates of Lithuanian refugees of World War II and observe the activities of forming Lithuanian societies in Sweden, to ascertain “what influence the general aims and objectives of Lithuanian foreign policy had on the formation of the Scandinavian diplomacy direction” (p. 15), what the procedure of appointment of diplomatic representatives looked like, and how the issues of representation, personnel of the embassy, housing and inventory were handled. The researcher noticed not only what was of interest to an intellectual scientist, but also to a curious reader interested in Lithuanian history. We should note that the book about Lithuanian and Swedish diplomacy does not fear of pointing out “uncomfortable” questions or facts (e.g. closing of Lithuanian diplomatic missions, returning of Lithuanian gold, returning of Baltic refugees to the Soviets, etc.), without losing a conscious objective position. These uncomfortable and strange questions include the research of the period, when Lithuania had no official representation in Sweden, i.e. in 1940–1990. The book by Motuzas, the Ambassador of the Republic of Lithuania to the Kingdom of Sweden in 2006–2011, is not only a considerable result of the historical research, but also a best practice example in Lithuanian diplomacy