Dabartinės sakytinės lietuvių kalbos pasakymų ilgis ir struktūra

Natūraliõs sakytinės lietuvių kalbos sintaksė – iki šiol lietuvių kalbotyroje nedaug tyrinėtas objektas. Dėl tam tikrų techninių ir metodinių priemonių stokos bei reprezentatyvios duomenų bazės trūkumo tokio pobūdžio tyrimai ilgai buvo fragmentiški. Pastaraisiais metais, sintaksiškai anotavus Sakytinės lietuvių kalbos tekstyną (VDU), atsivėrė automatizuotos sintaksinės analizės galimybės, leisiančios ženkliai išplėsti natūralios sakytinės kalbos sintaksės tyrimus. Šiame straipsnyje apžvelgiami vieno iš pirmųjų tokių tyrimų – sakytinės kalbos pasakymų ilgio ir struktūros analizės – rezultatai. Išnagrinėjus ir tarpusavyje palyginus apibendrintų imčių (viešosios vs. privačios kalbos; monologų vs. dialogų / polilogų; paruoštos vs. spontaninės kalbos) duomenis, paaiškėjo, kad viešajai kalbai, ypač akademinei, būdingas gerokai aukštesnis vidutinis pasakymo ilgis ir didesnė procentinė sudėtinių pasakymų dalis; privatiems pokalbiams, priešingai, būdingi trumpesni ir sintaksiškai paprastesni sakiniai. Kai kurios išryškėjusios tendencijos (pvz., vidutinio pasakymo ilgio) iš dalies sutampa su tam tikrų rašytinės kalbos stilių sintaksės ypatybėmis, tačiau sakytinės kalbos specifika lemia itin ryškią kai kurių tipų pasakymų, pavyzdžiui, bejungtukių, gausą. Gautų išvadų patikimumą reikėtų pagrįsti papildoma statistine lyginamąja ir koreliacine analize, tačiau preliminariai jau dabar galima teigti, kad sakytinės kalbos pasakymo ilgis yra dvipusiu ryšiu susijęs su sintaksine struktūraLituanistikos katedraVytauto Didžiojo universiteta