Heroes of national culture : Imants Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis

The author compares the attitudes that three poets born in the 1930s – the Lithuanians Justinas Marcinkevičius and Marcelijus Martinaitis and the Latvian Imants Ziedonis – evinced in Soviet-era culture and the symbolic capital they earned. The comparison is based on the cultural role these poets played in their societies, the way their work was received, and the connections of this work with the folkloric traditions. Marcinkevičius, Martinaitis, and Ziedonis not only strongly based themselves on folk culture and folklore but also deliberately positioned themselves as champions of traditional native culture. Contemporary readers took Marcinkevičius and Ziedonis to be expressing their nations’ most important concerns as writers engaged not only in the literary field but in politics as well and serving their societies as moral authorities. The article discusses what moral compromises from the authors themselves and their society this basically sound program of fostering native national culture required – a program realized in a literary space sanctioned by the government and executed following a self-chosen tactic of voluntary obedience and loyalty. A majority of writers born in the 1930s whose human and creative maturation coincided with the onset of the Soviet regime emphasized the positive aspects of cooperation with the government for the sake of preserving the nation’s culture. As a result, in the official literary discourse some things were sacrificed, or came to be deemphasized, as being less significant – things such as the religiosity so central to the continuity of the community’s sense of the world as well as the political issues of Lithuania’s occupation and Sovietization. The article claims that the unique ability, manifested during Soviet times, of the public to be satisfied with half-truths and with a strategy of accommodation in order merely to survive is what underlies and explains the public’s favorable attitude to public personalities supported by the government and thus also perceived to be worthy of trust by the bulk of society. The majority’s attitude could not help but influence the moral behavior of those the society looked up to as its authorities. Thus a retrospective tally of guilt and responsibility could and should be “divided by two,” transferring a part of the responsibility to a Lithuanian and Latvian society that at that period was cowed and not sufficiently mature morally, politically, and civically.Straipsnyje lyginamos XX a. trečiajame dešimtmetyje gimusių poetų – lietuvių Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ir latvių Imanto Zieduonio – laikysenos kultūros lauke sovietmečiu ir jų pelnytas simbolinis kapitalas. Laikysenų lyginimo pagrindą sudaro šių poetų kultūrinis vaidmuo jų gyvenamo laikotarpio visuomenėje, jų kūrybos recepcija bei pačios jų kūrybos santykis su tautosakine tradicija. Marcinkevičius, Martinaitis ir Zieduonis savo kūryboje ne tik stipriai rėmėsi liaudies kultūra ir folkloru, bet ir angažavosi kaip prigimtinės kultūros tradicijos puoselėtojai. Bendralaikiai skaitytojai Marcinkevičių ir Zieduonį suvokė kaip svarbiausių tautos rūpesčių reiškėjus, kurie veikė ne tik literatūros, bet ir politikos lauke, savose visuomenėse atliko moralinio autoriteto vaidmenį.Straipsnyje gvildenamas klausimas, kokių pačių rašytojų ir to laikotarpio visuomenės moralinių kompromisų pareikalavo ši iš esmės pozityvi prigimtinės tautos kultūros puoselėjimo programa, kuri buvo realizuota valdžios sankcionuotame literatūros lauke ir, suprantama, pasirinkus lojalumo ir paklusnumo taktiką. Dauguma 1930-aisiais gimusių rašytojų, kurių žmogiška ir kūrybinė branda sutapo su sovietinio režimo pradžia, pabrėžė pozityvius bendradarbiavimo su valdžia dėl tautos kultūros išsaugojimo aspektus, dėl kurių oficialiajame literatūriniame diskurse kaip mažiau reikšmingi buvo paaukoti bendruomenės pasaulėvokos tęstinumui svarbūs tautą konsoliduojančio religingumo ir politiniai Lietuvos okupacijos bei sovietėjimo klausimai. Straipsnyje teigiama, kad viešų, valdžios palaikomų, o kartu ir didžiumai visuomenės atrodžiusių patikimų asmenų recepciją lėmė unikalus sovietmečio publikos gebėjimas tenkintis dalimi tiesos ir pasirinkta prisitaikymo, kad išliktum, strategija. Visuomenės daugumos apsisprendimas negalėjo neveikti ir jos autoritetų moralinės laikysenos, tad ir retrospektyvios kaltės bei atsakomybės paieškos galėjo ir privalo būti „dalinamos iš dviejų“, dalį atsakomybės perkeliant įbaugintai ir nepakankamai morališkai, politiškai, pilietiškai brandžiai to laiko lietuvių ir latvių visuomenei