Dialog and hope. Ecumenism in Waclaw Hryniewicz’s theology

The article is the presentation of the principal problems of Waclaw Hryniewicz’s religious thought. Since many years, in his numerous articles and books, this Polish theologian and ecumenist has been joining two great traditions of Christian West and East and trying to prove the necessity of contemporary, ecumenical dialog. For reader who knows the works written by priest, professor Waclaw Hryniewicz it is easy to notice that his theological reflection is pervaded through the spirit of Eastern Christianity, concretely speaking – Orthodox. In his theology one can also find references to Anglican and Lutheran thought, generally: protestant. But the foundation is the relationship with Orthodox Church. This relationship embraces the Christian East before the Great Schism, succession of Greek and Eastern Fathers. It appears, that dialogue with Christian East is the source of Hryniewicz’s theology. Besides direct references to philosophical and theological thought of Vladimir Solovyov, Nicolai Berdyaev, Sergei Bulgakov, Paul Evdokimov and Russian artists and writers as Andrey Rublov, Fyodor Dostoevsky, in many Hryniewicz’s statements one can feel the theological, philosophical and concerning of philosophy of history threads that since many ages had been analysed by great Russians thinkers and earlier by Eastern Fathers.Skaitytojui, kuris žino šio kunigo profesoriaus Waclawo Hryniewicziaus darbus, nesunku pastebėti, kad jo teologinė refleksija yra pilna Rytų krikščionybės dvasios, konkrečiau kalbant – ortodoksiškumo. Jo teologijoje taip pat yra anglikonų ir liuteronų idėjų, t. y. protestantiškų užuominų, tačiau pagrindas yra santykiai su Ortodoksų Bažnyčia. Šie santykiai apima krikščioniškuosius Rytus prieš Didžiąją Schizmą, graikų ir Rytų tėvų įpėdinius. Atrodo, kad dialogas su krikščioniškaisiais Rytais yra Hryniewicziaus teologijos šaltinis. Be tiesioginių nuorodų į filosofines ir teologines Vladimiro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Sergejaus Bulgakovo, Pauliaus Evdokimovo ir kitų Rusijos menininkų ir rašytojų (Andrejaus Rubliovo, Fiodoro Dostojevskio) mintis, daugumoje Hryniewicziaus teiginių galima jausti teologines, filosofines ir su istorijos filosofija susijusias idėjas, kurias prieš daug amžių svarstė didieji rusų mąstytojai, o dar anksčiau – Rytų tėvai. Waclawui Hryniewicziui, kuris yra vienas žymiausių šiuolaikinių Lenkijos ekumenistų, ši rūšis santykių su Rusijos filosofine-religine ir teologine refleksija yra natūrali kaip kvėpavimas (galime pajusti metaforišką Hryniewicziaus veiklos asociaciją su gerai žinoma išlyga, kalbančia apie santykį tarp Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių – „dviejų plaučių“ tos pačios Kristaus Bažnyčios. Paprasčiausiai tai yra struktūriniai santykiai. Posūkis į Rytus Hryniewicziaus atveju nėra keistas. Jis atrado labai stiprų jo teologinių nuojautų patvirtinimą. Jau Solovjovo „Trumpoje apysakoje apie Antikristą“, kuri buvo pridėta prie „Trijų pokalbių“ (1900), ekumeninės intuicijos kristalizavosi, buvo pabrėžti perspėjimai, susiję su klaidingu krikščionių susivienijimo pavojumi, labai „karčiais“ žodžiais išreiškiant abejonę dėl autentiško krikščionių Bažnyčių vienijimosi „šio pasaulio“ sąlygomis