Pradinės mokyklos socialinės paskirties klausimas Lietuvoje XIX a. pirmajame ketvirtyje

Straipsnis parašytas remiantis daugiausia archyvine medžiaga ir apžvelgia vieną iš pagrindinio ugdymo istorijos epizodų XIX a. 1-ojo ketvirčio Lietuvoje: feodalinio luomo siekimą apriboti ir nukreipti sau naudinga linkme augantį švietimo poreikį liaudies masių savimonės vystymosi periodu. XIX a. 1-ame ketvirtyje Lietuvos liaudis rodo itin daug iniciatyvos švietimo srityje: daugėja valstiečių bei neturtingų šlėktų išlaikomų kaimo mokyklų, kuriose dėstoma gimtąja kalba, auga mokinių skaičius parapijinėse mokyklose, o valstiečių vaikų skaičius kai kuriose vidurinėse mokymo įstaigose sudaro net pusę visų besimokančiųjų – pvz., vakarinėje Lietuvos dalyje. Nepaisant nepalankių socialinių sąlygų feodalinėje epochoje, palaipsniui susidaro iš liaudies kilusios inteligentijos sluoksnis. Ilgainiui jis tampa pagrindiniu lietuviškos demokratinės kultūros kūrimo proceso dalyviu. Liaudies masių švietimo troškimas nulemia 3 pagrindines liaudies švietimo klausimo nagrinėjimo kryptis. Kraštutinės reakcinės feodalinio luomo grupės mato valstiečiuose išimtinai darbo jėgą, kuriai būtini religiniai pamokymai bei tam tikros elementarios bazinės žinios. Liberalinė bajorija savo dėmesį akcentavo ties didesniu darbo, kurį atlieka tam tikra prasme išsilavinęs darbininkas, efektyvumu. Todėl šios krypties atstovai siūlė įvesti profesinį paruošimą valstiečių pagrindinėse mokyklose. Trečiosios krypties atstovai rėmėsi visiškai kitokiu požiūriu. Jie manė, kad liaudies masėms reikalingas laisvas priėmimas ne tik į parapijines, bet ir į aukštąsias mokyklas be jokių apribojimų. Visi šie klausimai labai trumpai apžvelgiami straipsnyje, pagrindinis dėmesys skiriamas feodalinio luomo bandymams užkirsti kelią liaudies masių švietimo tendencijoms. 1810 m. įkuriama 2-jų klasių (4-metė) Joniškėlio parapijinė mokykla, kuri veikia pagal Vilniaus universiteto sudarytą programą ir yra nauja savo realiniu profiliu. Progresyvaus turinio programa nebuvo suderinta su vidurinės mokyklos programa ir todėl neturėjo pasisekimo, tuo tarpu kai senojo tipo parapijinės mokyklos, kuriose buvo dėstoma lotynų kalba, buvo patogesnės tuo, kad paruošdavo mokinius vidurinei mokyklai. 1817 – 1822 metais visuomenėje ir universitete buvo aktyviai aptarinėjamas parapijinių mokyklų klausimas. Iš vienos pusės 1821 m. pateikiamas pasiūlymas įpareigoti kiekvieną parapiją pastatyti plytinį mokyklos pastatą bei užtikrinti atlyginimą parapijos mokytojams. Iš kitos pusės buvo siūloma uždrausti lotynų kalbą parapijinėse mokyklose, sustiprinti religijos dėstymą ir profesinį mokymą valstiečių vaikams, atskirti paruošiamąsias vidurinių mokyklų klases nuo parapijinių mokyklų, t. y. sukurti dviejų tipų pagrindines mokyklas skirtingiems socialiniams luomams. Parapijinė mokykla turėjo būti pirma ir paskutinė valstiečių švietimo pakopa. Šią mintį ypač palaikė kuratorius A. Čartoriskis. Tą pačią mintį dėstė ir prof. J. Chodanis 1823 m. memorandume, siūlydamas skirtingus mokymo būdus žemesniajam ir aukštesniajam luomams: mokslo („scyentificzna“) metodas, skirtas mąstymo gebėjimų lavinimui, tinka tik valdančiosios klasės vaikams bei itin talentingiems valstiečių vaikams. O liaudies masėms bendrąja prasme šis būdas laikomas net žalingu. Taip pat buvo išsakomos nuomonės (grafas F. Siesickis), kad egzistuojantis pradinis ugdymas išvis kenkia: jis atplėšia valstiečius nuo žemės, sukuria visuomenės santvarka nepatenkintus žmones, kurie kursto ir kitus luomus prieš valdžia ir dvarininkus. Po 1825 m., ir ypač po 1831 m., kai carinė valdžia perima švietimo reikalus Lietuvos teritorijoje į savo rankas, mokyklų luomiškumas įteisinamas statutais. Tačiau nepaisant sudėtingų sąlygų autokratijos laikotarpiu, Lietuvos liaudis tęsia kovą už kultūros demokratizaciją