Apie mokinių patirties pa n audojimą pamokoje

Mokinių patirties panaudojimas pamokoje yra viena mokymosi sąryšio su gyvenimu pusė. Kita šio ryšio pusė – mokymo metu gautų žinių panaudojimas praktikoje. Ateidamas į mokyklą, vaikas jau turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri vis didėja ir kaupiasi. Pedagoginiai tyrimai parodė, kad žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, įgyti mokinio gyvenimiškos patirties metu, savaime neįsijungia į pamokose įgytą žinių sistemą. Ir savo praktinėje veikloje mokiniai taiko arba mokymo procese gautas žinias, arba naudojasi gyvenimo patirtimi, priklausomai nuo žinių taikymo situacijos. Tik įjungus mokinių patirtį į pamokoje perteikiamų žinių sistemą formuojasi bendra žinių sistema. Patirtis praturtina naujai įgytas žinias, o mokomoji medžiaga patikslina turimą patirtį. Tokiu būdu išryškėja dialektinė mokinių patirties ir mokomosios medžiagos vienybė, kuri leidžia įgytą žinių sistemą sėkmingai pritaikyti gyvenime. Egzistuoja skirtingi mokinių patirties panaudojimo pamokoje keliai ir būdai: pamokų metu mokinių skaitomi trumpi pranešimai-pasakojimai apie savo pastebėjimus, veiklą ir t. t., mokomosios medžiagos palyginimas su patirtimi ir t. t. Ypač didelę reikšmę turi mokinių patirtis formuojant praktinius įgūdžius. Dažnai dar iki mokyklos mokiniai įgyja vienus arba kitus įgūdžius. Tačiau neretai atskiri jų elementai būna neteisingi. Mokykloje vaikas įgyja naujų žinių, kurių pagrindu suformuojami teisingi įgūdžiai. Jeigu šis darbas atliekamas nekreipiant dėmesio į jau gyvenime įgytus įgūdžius, jis būna mažiau sėkmingas. Naujas įgūdis formuojamas lėtai ir yra mažiau lankstus. O tai savo ruožtu neigiamai atsiliepia įgūdžio panaudojimui gyvenime. Tokiu būdu pamokose sumaniai panaudota mokinių patirtis palengvina mokomosios medžiagos ir įgūdžių įsisavinimą, o taip pat užtikrina jų sėkmingą panaudojimą gyvenime