Haroldas Garfinkelis ir socialinio veiksmo postfenomenologija (III)

Santrauka. Paskutinėje, trečioje, dalyje kritiškai svarstomos trivializacijos, reliatyvizmo ir empirizmo dilemos, su kuriomis, kaip teigiama, susiduria vėlyvoji etnometodologija. Taip pat nagrinėjama santykio tarp subjektyvumo ir objektyvumo problema, kuri rodo, kad EM, neproblemiškai taikydama reliatyvizuojančią Alfredo Schützo racionalumo formų analizę, ją radikaliai endogenizuoja, vengdama išorinių palyginamumo kriterijų. Socialinio veiksmo prasmės problema redukuojama į situacinius sveiko proto žinojimo struktūrų aprašymus. Todėl radikaliai keičiasi socialinio veiksmo prasmės, pagrindinės socialinės teorijos kategorijos, statusas: socialinio veiksmo sąlygų supratimo problema pakeičiama konkrečių „aprašomojo mąstymo“ sprendinių sociolingvistika. EM pažadai siekti aiškumo identifikuojant santykį tarp analitinių sąvokų ir sveiko proto sąvokų lieka paraštėse. Į klausimą, kaip atsekti kelią, nueinamą darant sociologines išvadas, vėlyvoji EM neatsako. Kompensuodama „nejaukią tylą“ EM intensyviau eksploatuoja epistemologinio anti-realizmo natūrfilosofiją; Durkheimo fundamentalų principą nominaliai keičia fundamentaliu fenomenu; konstruoja nerealistines dvinares perskyras, kurios neproblemiškai atkartoja jos ankstyvąsias polemines formuluotes. Kritinėse dalyse artikuliuojami konkretūs pavyzdžiai, liudijantys, kad etnometodologija, konstruodama neįprastą ne teorijos sampratą, juda ironijos, teorinio principo, kurio pabrėžtinai vengia, link. ABSTRACT HAROLD GARFINKEL AND THE POSTPHENOMENOLOGY OF SOCIAL ACTION (III) The aim of this essay is to articulate and explicate the latter day radical version of ethnomethodology (EM), and critically assess the ethno-”methodological” presuppositions, main concepts, and especially an uncommunicative distinction between so called classical accountability and natural accountability. There are four dilemmas that confront Harold Garfinkel in his attempts to explicate the epistemological foundations of fundamental “radical phenomenon“. They are following: first, the “dilemma of trivialization”, including an unarticulated relation between the abstractedness and concreteness; second, the dilemma of relativism; third, the dilemma of empiricism; fourth, the contradiction between subjectivity and objectivity. The conclusion is that, despite the very interesting attempts of classical ethnomethodology to explicate empirically the phenomenology of social action, the latter day radical version of ethnomethodology give up the problem of meaningful and intelligible conditions of social action, and instead reflects Garfinkel’s engagement with 1) a radical form of micro-linguistic a-theory and 2) a naturalist version of epistemological anti-realism