Metamorphosis of the concept of refrain in Gilles Deleuze and Félix Guattari texts

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų (literatūros, kino, tapybos, muzikos) ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų (literatūros, kino, tapybos, muzikos) sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus.This article deals with the ability of the concept of rhythm functioning in the texts of Deleuze and Guattari to discern the lines of navigation of thought from philosophy towards different forms of art (literature, cinema, painting, music) and backwards. Starting from the dynamic cartography of the problems and concepts discerned as suitable for such thought experiments by Sauvagnargues, Buchanan, Bogue, and Zepke, this research comes to the conclusion that the concept of rhythm is a suitable link for navigation of the possible cohesions between philosophy and different arts. The concept of ‘rhythm’ becomes a philosophical concept in the texts of Deleuze and Guattari and gains the ontological status transcending limits of philosophy and arts. It functions in the territory between the sound, word, and image, as well as the work of art, philosophy and life. Mainly from this ontological perspective, this concept receives the power to reveal not only horizontal, but also vertical, genealogical aspects of art as the process of becoming