Gilles Deleuze: becoming alcoholic, becoming addict, becoming imperceptible

Straipsnyje pasitelkiant Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) ir Félixo Guattari (1930–1992) apmąstymus bei lietuvių literatūros įžvalgas siekiama rekonstruoti galimas alkoholinės ir narkomaninės intoksikacijos kūrybinių skrydžių linijų ypatybes žvelgiant iš kasdienybės ekonomijos perspektyvos. Pastebima, kad G. Deleuze’as alkoholinės gyvensenos kasdienybės režimą sieja su ribos ir slenksčio konceptais, beiliuziškumo paradigma bei tapsmą nematomu. Kita vertus, jis išskiria alkoholizmą kaip kūrybinės asmenybės socialinės gyvensenos tipą, susiedamas su kai kuriais amerikiečių menininkų Johno Fordo (1894–1973), Jacko Londono (1876–1916), Francio Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) gyvensenos pavyzdžiais. Taip pat pastebima, kad G. Deleuze’as ir F. Guattari, narkotinę skrydžio liniją susiedami su molekuliniu tapsmu ir pasiremdami Henri Michaux (1899–1984) bei Antonino Artaud (1896–1948) patirtimi, įžvelgia paradoksalią šios skrydžio linijos įstrigimą spiraliniame judėjime ne aukštyn, o žemyn. Straipsnyje keliamas retorinis klausimas, ar G. Deleuze’as ir F. Guattari neromantizuoja šių destruktyvių gyvensenos tipų kaip kūrybinio skrydžio būdų. Vis dėlto prieinama prie išvados, kad siekdami atskleisti vidines tokios gyvensenos architektonikos linijas, G. Deleuze’as ir F. Guattari formuluoja įžvalgą, kad geriausia intoksikacija – tai abstinencija, o aukščiausias apsvaigimo lygmuo pasiekiamas grynu vandeniu.In the article an attempt is made to reconstruct alcoholic and drug abdiction lines of flight relying on Gilles Deleuze and Felix Guattari’s reflections and some Lithuanian writers’ insights by asking the question what are the peculiarities of this line looking from the perspective of everyday economy. The author notices that Deleuze connects the everyday regime of an alcoholic style of life with the concepts of limit and threshold, the paradigm of disenchántedness and becoming imperceptible. On the other side, he discerns alcoholism as a social style of life preferred by creative personalities, relying on the mode of life examples of some American creators, John Ford (1894–1973), Jack London (1876–1916), and Francis Scott Fitzgerald (1896–1940). Thirdly, the author in this article notices that by connecting the drug users line of flight with the molecular becoming and taking the examples of Henri Michaux (1899–1984) and Antonin Artaud (1896–1948) experiences Deleuze and Guattari discover the paradoxical sticking of this line of flight to the spiral moving not upwards but downwards. In the article the rhetorical question is asked: is it possible that Deleuze and Guattari wax lyrical these destructive modes of life as creative lines of flight? Nevertheless, the final conclusion is that after making the attempt to discover the inner framework of such possible styles of life, Deleuze and Guattari come to the conclusion that the best intoxication is abstinence, and the topmost level of intoxication is reached by pure water