Personal attempt to understand why and how Lithuanian forgot about the Great War

Straipsnyje svarstoma Pirmojo pasaulinio karo įamžinimo ir atminties problema Lietuvoje, keliamas klausimas, kodėl 1914 m. įvykiai mums nėra svarbūs, skirtingai nei Vakarų Europai. Tarpukario spaudoje Didžiojo karo reikšmė – tai nulinė istorinio laiko skaičiuotės valanda, atskaitos taškas, nuo kurio prasideda naujas taikus gyvenimas. Didysis karas buvo riba, pakeitusi lietuvių tautos gyvenimą. Tačiau žuvusių karių kultas Lietuvoje iš tikrųjų buvo siejamas su 1919–1920 m. kovomis. Nežinomo kario kultas Lietuvoje įsitvirtino ne tik dėl nacionalizmo ideologijos, bet ir dėl mentalinių pokyčių, kuriuos nulėmė Didysis karas. Moderniosios Lietuvos istorinį naratyvą reikėtų pradėti nuo Didžiojo karo pradžios. Svarbu ištyrinėti, kaip karas buvo įsivaizduojamas, kaip reprezentuojamas, kaip atsimenamas arba "pamirštamas". Prezidento A. Smetonos viešose kalbose ir tekstuose Didysis karas tapo atminimo ir pradžios simboliu. Įsiplieskus Didžiajam karui, Lietuvoje pradėjo formuotis tautinė, o ne etninė ir ne regioninė tapatybė. Karas pakeitė ir Lietuvos miestus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių politinis ir kultūrinis elitas valstybingumo pradžią pradėjo sieti su Lietuvos Tarybos veikla. Lietuvių istorikai Pirmojo pasaulinio karo tyrimų nesiėmė nei tarpukariu, nei po 1990-ųjų. Lietuviškame diskurse Pirmasis pasaulinis karas, kaip esminis modernios Lietuvos atsiradimo veiksnys, gilesnių tyrimų nesulaukė. Tačiau nepakanka vien konstatuoti, kad Pirmąjį užgožė Antrasis, kad Lietuva, kaip valstybė, nebuvo Didžiojo karo dalyvė. Paradoksalu, bet lietuvių istoriografija, "ieškodama" valstybingumo pradžios, sugrįžo prie Šapokos nustatyto istorijos kanono