Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva: perkėlimo ir taikymo iššūkiai Lietuvos teisinėje sistemoje

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva (toliau ir – Direktyva) siekiama reglamentuoti komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu sąžiningumą, kartu prisidedant prie aukšto lygio vartotojų apsaugos užtikrinimo. Kadangi Lietuvoje specialaus teisinio reguliavimo, įtvirtinančio nesąžiningos komercinės veiklos, pažeidžiančios vartotojų ekonominius interesus, draudimą, nebuvo, priėmus Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, naujas teisinis reguliavimas turėjo būti perkeltas į nacionalinę teisinę sistemą. Šio straipsnio tikslas – kritiškai išanalizuoti, kaip Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva buvo įgyvendinta Lietuvoje, kartu išryškinant pagrindines jos nuostatų taikymo praktikoje problemas. Siekiant suprasti, kaip Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva „įsiliejo“ į nacionalinę teisinę sistemą, pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiamas nacionalinis teisinis reglamentavimas, buvęs iki direktyvos priėmimo. Straipsnio antroji dalis skirta nacionalinio teisės akto, perkeliančio Direktyvos nuostatas, analizei. Trečiojoje straipsnio dalyje analizuojama aktuali nesąžiningos komercinės veiklos draudimo taisyklių taikymo praktika. Apibendrinant pažymima, kad Lietuva nėra išimtis ir kaip didžioji dauguma kitų valstybių narių susidūrė su Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisinę sistemą sunkumais. Ir nors vis didėjanti nacionalinė praktika minėtoje srityje byloja, kad tiek Direktyva, tiek ir ją perkeliančiu įstatymu įgyvendinti ryškūs pokyčiai, pozityviai veikiantys nacionalinę vartotojų teisę, į daugelį klausimų, kylančių taikant šiuos teisinius instrumentus, vis dar lieka neatsakyta.Unfair Commercial Practices Directive (UCPD) seeks to regulate the fairness of business-to-consumer trading practices through reference to a “high level of consumer protection.” As in Lithuania there was no special national legislation, prohibiting unfair commercial practices, infringing economic interests of consumers, an absolutely new regime was brought by the UCPD into the national legal system. The aim of this article is to critically examine the implementation of the UCPD in the Republic of Lithuania, together with highlighting its principal application problems. In order to understand how the UCPD “landed” into the national legal system, in the first part of the article a short overview of regulation available before the transposition of the Directive is provided. The second part of the article deals with analysis of national rules, transposing UCPD. In the third part of the article, relevant case law is analyzed. In conclusion the author notes that Lithuania is not an exception and like other member states faced difficulties when transposing UCPD into the national legal system. Although the growing number of national case law in this field is the best evidence that UCPD and the implementing act are striking developments, influencing the national consumer law, however, the way from core application uncertainties still needs to be found