Europos žmogaus teisių konvencija Lietuvos teisės sistemoje: Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos teismų santykis

Šio straipsnio tikslas - aptarti Europos žmogaus teisių konvencijos ir kitų tarptautinių sutarčių vietą Lietuvos teisės sistemoje, atskleisti Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos teismų sąveiką aiškinant ir taikant Konvencijos nuostatas vidaus teisėje bei tarptautiniu lygmeniu. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas nėra nei apeliacinė, nei kasacinė instancija nacionalinių teismų priimtų sprendimų atžvilgiu, todėl skundai dėl teisės ar fakto klausimų nustatymo ar aiškinimo vidaus teisėje yra vadinami ketvirtosios instancijos skundais, jų Europos žmogaus teisių teismas nenagrinėja. Teismas vadovaujasi subsidiarumo principu ir tik aiškinasi, ar procedūrų vidaus teisėje metu nebuvo pažeistos Konvencijoje nustatytos asmenų procesinės garantijos. Atkreiptinas dėmesys j tai, kad plėtojantis valstybės pozityvių įsipareigojimų teorijai bei aiškinantis valstybių pažeidimus pagal Konvencijos 2, 3, 6, 8 straipsnius, kartais Teismas priverstas nustatyti ar analizuoti ir tam tikrus faktus, tačiau tai yra išimtiniai atvejai, nulemti bylų specifinio pobūdžio. Straipsniu siekiama parodyti, kad Europos žmogaus teisių teismui jau pateikiama vis sudėtingesnių teisiniu požiūriu skundų iš Lietuvos, o Lietuvos teismai taip pat yra pajėgūs tinkamai ir veiksmingai taikyti tiesiogiai Konvenciją tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose. Tai aiškiai iliustruoja situaciją, kad Europos žmogaus teisių konvencija tapo veiksmingu teisiniu įrankiu ginant žmogaus teises nacionaliniu lygmeniu.This article aims to discuss the place of European Convention on Human Rights and other international agreements in Lithuanian legal system, to show the interaction between the Court of European Human Rights and Lithuanian courts in interpreting and applying the provisions of the Convention in domestic law and at international level. It should be noted that the European Court of Human Rights is neither the appellate nor cassation instance with regard to decisions made by national courts, therefore, that the complaints about the determination or interpretation of law or fact issues is called the complaints of fourth instance in domestic law, and the European Court of Human Rights does not judge them. The court follows the principle of subsidiarity, and only explains whether the procedural indemnity of individuals stated in Convention has not been violated during the procedures of domestic law. It should be noted that during the development of positive state obligations and understanding the theory of law under the Articles 2, 3, 6, 8 of the Convention, the Court is sometimes forced to determine or analyze certain facts as well, but there are some exceptional cases, which are determined by the specific type of cases. Article aims to show that the European Court of Human Rights has been receiving an increasing number of complex complaints legally from Lithuania, and the Lithuanian courts are also capable to apply the Convention adequately and effectively in both criminal and civil cases directly. This is clearly illustrated by the situation that the European Convention on Human Rights has become an effective legal tool for protecting human rights at the national level