Vokietijos išdegintos žemės politikos padariniai Vištyčio apylinkių gyventojams Antrojo pasaulinio karo metais

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdama iš okupuotų Rytų regionų Vokietijos vermachto kariuomenė taikydavo išdegintos žemės taktiką – stengėsi kiek įmanoma labiau išnaudoti okupuotų teritorijų gyventojus, kuo daugiau prisiplėšti ir tuo pačiu sunaikinti kiek įmanoma daugiau strategiškai svarbių objektų ir resursų, kad užimdama naujas teritorijas sovietų kariuomenė patirtų sunkumų. Tokį vermachto elgesį 1944 m. patyrė ir Lietuvos gyventojai. Straipsnyje aptariama su nacių vykdytos išdegintos žemės taktika susijusi Vištyčio apylinkių (dab. Vilkaviškio r. Totorkiemio k.) gyventojų patirtis. Problema tiriama per vienos šeimos – Ražinskų istorijos prizmę. Remiamasi istoriografija, šaltiniais, interviu metodu. Atliekant tyrimą buvo apklausti du karo įvykių liudininkai – Teresė Ražinskaitė-Jakštienė ir Justinas Petras Ražinskas. Galima konstatuoti, kad pateikėjų atsiminimai apie vokiečių okupantų elgesį nevienareikšmiški. Jie prisiminimuose vaizduojami ir kaip žmogžudžiai (Ražinskaitės-Jakštienės prisiminimai), ir kaip kultūringi žmonės (Ražinsko prisiminimai). Tačiau abu pateikėjai prisimena visam vokiečių okupacijos laikotarpiui Lietuvoje būdingus priverčiamuosius darbus, rekvizicijas. 1944 m., jau artėjant sovietams, pateikėjai susidūrė su besitraukiančiomis per jų gyvenamą vietą žmonių grupėmis. Patys Ražinskai taip pat turėjo trauktis į Vokietijai priklausiusią Rytų Prūsiją. Tai buvo prievartinė, o ne savanoriška evakuacija. Į Vokietiją įsiveržę sovietai evakuantų iš Lietuvos padėtį dar labiau pablogino. Grįžusių į Lietuvą evakuotų žmonių padėtis išliko sunki.In the end of World War 2, during retreat from the occupied Eastern territories, the German Wehrmacht armed forces would use the scorched-earth tactics in attempt to abuse the locals, rob as much as possible and destroy as many strategically important objects and resources, so that the Soviet army would have difficulties occupying these new territories. The residents of Lithuania experienced such treatment by the Wehrmacht in 1944. In this article, the scorched-earth tactics used by the Nazis and the related experience of the residents in the vicinity of Vištytis (modern-day Vištytis region, Totorkiemis village) are discussed. The issue is analysed through the prism of the Ražinskai family history, and the analysis is based on historiography, resources and the interview method. During the research, two war witnesses were interviewed – Teresė Ražinskaitė-Jakštienė and Justinas Petras Ražinskas. It may be stated that the memories of the interviewees about the conduct of German occupants differ. They are described as murderers (by Ražinskaitė-Jakštienė) and as polite people (by Ražinskas). However, both interviewees remembered the forced labour and requisition typical to the whole time-period of German occupation in Lithuania. In 1944, the Soviet army being near, groups of people were fleeing and passing the houses of the interviewees. The Ražinskai themselves had to flee to East Prussia, which was under the rule of Germany. The evacuation was forced, not voluntary. When the Soviet regime invaded Germany, the position of evacuees from Lithuania was made worse, and when the evacuees returned their situation was still difficult