Metateisinis diskursas Tomo Akviniečio traktate apie istatymus.

In this article the first three parts of Thomas Aquinas’ treatise On Law (s. Th., I-II, q.90-92) are considered as metajurisprudential discourse; for in these questionibus the author speaks of the nature, origin and functions of law on the most general level. Also some misinterpretations of Aquinas’ philosophy of law by modem thinkers are analyzed. The article consists of two parts. In the first Aquinas’ concept of discourse is explicated by means of linguistic analysis and the presence of meta-jurisprudential discourse in the considered text is determined. Following the etymology of discurrere Aquinas compares mental discourse with the physical process of running and jumping. The mental "running" and "jumping" is the necessary means of human reason for achieving truths which man is unable to understand immediately. It starts from the true self-evident principles and ends with true inferences, provided it follows logically correct course. In the second part the most important arguments and inferences of T. Aquinas’ meta-jurisprudential discourse are considered. He starts that discourse by constituting the most general fourfold definition of law which he applies in the further considerations of different kinds of law: eternal, natural, human, divine, and a law in the fomes of sin. The eternal law alone is the law without qualifications whereas the others are just imperfect images or shadows of it. Finally T. Aquinas speaks of the effects of human law, the main of which is to make citizens good. Law intends this effect by means of command, prohibition, permission and punishment. If the human law corresponds to the natural, divine and eternal law it makes men good simply, but if it contradicts to these higher kinds of law, or Creator’s will, it makes men good only in some particular respect, i.e. good to the particular government. So, a good citizen not always is a good man. But a person, who strives to the supernatural happiness, or beatific vision, has to be good without qualification. Therefore in relation to human laws the guiding principle is conscience. According to Aquinas, just law binds a man in conscience, distorted laws concerning human goods does not bind in conscience, but contrary to the Divine law human laws must nowise be observed. This way Aquinas defines the autonomy of human conscience in relation to the laws of state. The relation between the main effect of human law and man’s supernatural end shows the organic unity of theological and judicial as well as of judicial and ethical aspects in the Aquinas’ meta-jurisprudential discourse. This unity appears especially discernable, when the relation between law and evil is considered.Straipsnyje tiriami Tomo Akviniečio traktato Apie įstatymus pirmieji trys skyriai, kuriuose autorius aiškina istatymų esmę (prigimti), įvairovę (kilmę) ir paskirti (funkcijas); nagrinėjamos kai kurių šiuolaikinių mąstytojų klaidos interpretuojant ir vertinant Akviniečio teisės filosofiją. Straipsni sudaro dvi dalys. Pirmoje, remiantis lingvistiniais ir loginiais metodais, aiškinama akvinietiškoji diskurso samprata ir nustatoma galimybė minėto teksto ribose kalbėti apie metateisinį diskursą. Diskursą, kaip mentalinį procesą, Akvinietis aiškina panašumu į jo fizinį analogą: kaip šen ir ten lakstydamas arba šoki nė damas žmogus keičia vietą, taip mąstydamas arba kalbėdamas jis "peršoka" nuo vieno objekto prie kito: nuo subjekto prie predikato, nuo didžiosios premisos prie mažosios, o nuo jų palyginimo prie išvados; išvada panaudojama kaip kito argumento premisa ir t. t. Tiesos pažinimas yra šio proceso, arba diskurso, tikslas. Diskursą Akvinietis lygina su supratimu kaip su aukštesniąja pažinimo galia, kuri tiesą pasiekia ne aplinkiniais loginių samprotavimų keliais, bet įžvelgia tiesiogiai. Kadangi žmogaus supratimo galia yra nepakankama, tai žmogui būtinas diskursas, kaip tą nepakankamumą kompensuojanti priemonė. Antroje dalyje išsamiau nagrinėjami svarbiausieji Akviniečio teisės filosofijos diskurso argumentai ir teiginiai, penkianarė įstatymų metasisterna, kurios pirmoji priežastis ir šaltinis - amžinasis istatymas, o kitos keturios dalys - jo dalyvavimo kūrinijoje atmainos, parodomas gana sudėtingas tų dalių santykių kompleksas. Prigimtinis istatymas apibrėžiamas kaip amžinojo istatymo dalyvavimas protingame kūrinyje. Remdamiesi šiuo istatymu kaip bendra nuoroda, žmonės formuluoja ir leidžia žmogiškuosius istatymus. Dėl pirmaprade nuodėme, arba geidulingumo baudžiamuoju istatymu, pažeistos žmogaus prigimties žmogiškieji istatymai ne visada atitinka prigimtinį ir tuo pačiu dieviškąjį bei amžinąjį istatymus, trumpiau tariant, Kūrėjo valią. Tas neatitikimas gali būti toks didelis, kad jiems paklūstantis žmogus (geras netikusios valstybės pilietis), vykdantis tuos istatymus, tampa nedoras ir netinkamas išganymui. Situacijoje, kai lojalumas prieštarauja dorai, sąžinė liepia įstatymams nepaklusti. Šiuo atveju žmogaus sąžinė remiasi amžinuoju istatymu, kaip Antigonė - Sofoklio tragedijoje. Kai reikia pasirinkti - arba amžinoji palaima, arba amžinas prakeiksmas - nublanksta žmogiškojo istatymo baimė, nes jis baudžia tik laikinai. Tačiau tokios "revoliucinės" situacijos - retos. Dažniausiai neteisingi istatymai nekelia tiesioginio pavojaus žmogaus pomirtiniam išganymui ir tokiais atvejais Akvinietis pataria siekti kompromiso ir išsaugoti ramybę, bet priduria, kad asmuo turi teisę pats apsispręsti, kaip jam tokioje situacijoje pasielgti. Taip metateisiniame Akviniečio diskurse išryškėja žmogaus sąžinės autonomija valstybės įstatymų atžvilgiu, atsiskleidžia glaudi teisės filosofijos ir etikos sąsaja, ypač akivaizdi svarstant įstatymų ir nusikalstamo blogio santykių klausimą