[Anapus ribos : Maironis ir istorinė Lietuva]

Recenzijoje aptariama Brigitos Speičytės monografija apie ankstyvąją Maironio kūrybą ir XIX a. Lietuvą. Speičytės tyrimas suteikia galimybę literatūros kūriniuose matyti XIX a. visuomenėje vykusių socialinių ir kultūrinių procesų dinamiką. Intriguoja galimybė stebėti, kaip Maironio poetinės kalbos kūrybiniai atradimai „išverčia“ lenkų kalba rašiusius lietuvių romantikus anuometinei daliai Lietuvos visuomenės, gyvenusiai etnolingvistinio modernaus lietuvių nacionalizmo formavimosi ir sklaidos epochoje. Analizuojama, kaip atsiskleidžia Maironio, novatoriško poetinės lietuvių kalbos kūrėjo, santykis su lenkiškuoju lietuvių romantizmu. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje konfesinėje modernaus lietuvių nacionalizmo kryptyje būta įvairių laikysenų, todėl įdėmus įsiskaitymas į Maironio tekstus bei jų redakcijas, kūrinių santykio su XIX a. Lietuvoje lenkiškai rašyta literatūra analizė teikia argumentų ieškant atsakymų į vieną esminių lietuvių tautinio atgimimo epochos problemų: kodėl ir kaip formavosi modernusis lietuvių nacionalizmas, kaip jis reiškėsi, koks buvo jo santykis su moderniaisiais lenkų, rusų nacionalizmais. Speičytės tyrimas pateikia pagrįstų argumentų konfesinę srovę lietuvių tautiniame atgimime vertinti toli gražu ne kaip vienakryptę, vienspalvę, o kaip pasižymėjusią savitomis laikysenomis ir ypač jas reiškusią. Kartu rodoma ir savotiška tos atgimimo epochos veikėjų kartos drama, patirtą jau Lietuvos Respublikoje, kai likdavo vis mažiau galimybių rinktis ir–ir. Taigi monografija reikšminga dėl akademiškai pagrįstų argumentų tapatybę vertinti kaip kintantį reiškinį