Pobiurokratiniai viešojo sektoriaus tarnautojų vaidmenys

The civil service, and public employment more generally, is often seen as stable, predictable, and frankly rather boring. The public bureaucrat has been, and continues to be, an object of scorn as well as an easy target for humorists, and the task of implementing public policy continues to be seen as largely the same as it has been for decades or even centuries. Despite that apparent predictability, the job of the civil servant, as well as much of the environment within which he or she functions, has been transforming rapidly and the public sector is nothing like it was several decades ago. Intellectually, the consideration of public administration has also remained rather stable. Despite numerous changes in the public sector Max Weber’s conceptions of bureaucracy still constitute the starting point for most discussions (Derlien, 1999).Šio straipsnio autorius remiasi prielaida, jog viešojo sektoriaus postmoderniai būklei būdingas tikrumo, kuriuo pasižymėjo moderni biurokratinė sistema, praradimas. Sunykus biurokratijai kaip viešojo sektoriaus paradigmai, jos nepakeitė joks vienintelis visuotinai pripažintas viešojo sektoriaus modelis. Kiekvienas valstybės tarnautojas skirtingu metu gali pasirinkti skirtingas vertybes, ir tokia vertybių bei požiūrių įvairovė nebūtinai sukuria chaosą. Vienas iš svarbių šiuolaikinio viešojo valdymo uždavinių ir būtų išryškinti tas skirtingas vertybes bei požiūrius. Šiuo tikslu straipsnyje pristatomi penki viešųjų tarnautojų vaidmenys: biurokrato, vadybininko, politikos formuotojo, derybininko ir demokrato, taip pat aptariama, kaip šie vaidmenys atspindi šiuolaikinę viešojo administravimo tikrovę, kokiu mastu jie gali egzistuoti kartu. Konstatuojama, jog šiuolaikinių viešųjų tarnautojų pozicijų ir vaidmenų neapibrėžtumas ne tik sukuria papildomų problemų, bet turi ir pranašumų – viešieji tarnautojai turi platesnę veiksmų laisvę, atsiveria daugiau galimybių inovacijoms ir individualioms iniciatyvoms