Memory of a day gone by and the disappearing present in the cinematic timescapes of Šarūnas Bartas

Straipsnyje gilinamasi į Šarūno Barto kinematografinių ervėlaikių konstravimo savitumus filmuose Trys dienos (1991), Koridorius (1995), Septyni nematomi žmonės (2005) ir Eurazijos aborigenas (2010), kuriuose reflektuojama trauminė praeitis ir atskleidžiamos sociokultūrinės ir ideologinės sąlygos nacionalinio tapatumo pokyčiams istorijos tėkmėje (ypač sovietinės okupacijos / kolonizacijos metu ir po 1990-ųjų). Analizė atliekama Ackbaro Abbaso išnykimo kultūros ir Gillcs'io Deleuze'o deteritorizacijos ir kinematografinio laiko bei Svetlanos Boym nostalgijos konceptualiuose rėmuose. Barto filmuose nuosekliai plėtojamas posovietinės (visų pirma trauminės) atminties diskursas ir atskleidžiama, kaip ši „praeities šmėkla" nuolat persekioja visuomenę ir veikia jos laiko sampratas, taigi ir tapatybę. Komplikuotas santykis su praeitimi ir negalėjimas įveikti laiko sąstingio nulemia egzistenciją „užribyje" - marginalizacją. Barto filmuose projektuojama posovietinė erdvė yra dramatiškų mentalinių, fizinių ir socialinių santykių ir įtampų locus, stipriai veikiama reteritorizacijos ir deteritorizacijos procesų. Filmai netiesiogiai implikuoja būtinumą atverti naujas laiko dimensijas ir užverti istorinės atminties „duobes", kad būtų išgydytos kolektyvinės traumos ir nutiestas dialogo tiltas tarp Rytų ir Vakarų, vakarykštės ir šios dienos tam, kad būtų susintetinta nauja ateities laiko dimensija, kuri sukurtų dinamiškesnę ir pozityvesnę rytojaus dieną bei atvertų nesančius žmones naujam tapsmuiThis paper examines the cinematic timescapes of Šarūnas Bartas and the way they are produced in the films Trys dienos (TJiree Days 1991), Koridorius [Corridor 1995), Septyni nematomi žmonės (Seven Invisible Men 2005) and Eurazijos aborigenas (Eastern Drift 2010). These films reflect upon the traumatic past and reveal the socio-cultural and ideological environment that influences the historical shifts of the national identity (especially during the Soviet occupation / colonization and after the 1990s). The theoretical framework of the analysis is based on Ackbar Abbas' concept of the culture of disappearance and Gilles Deleuze's notions of dctcrritorialization, reterritorialization and cinematic time as well as Svetlana Boym's nostalgia. In his work, Bartas consistently develops a discourse of post-Soviet traumatic memory and reveals how these Soviet apparitions haunt and affect the society, especially an individual's perception of time and his / her own identity. This complicated relation to the past and inability to break the frozen time conditions their marginal existence in the spheres of beyond. In Bartas' films, the post-Soviet space is projected as a locus of mental, physical and social dramatic encounters, which is strongly affected by the processes of dctcrritorialization and reterritorialization. These films implicitly signal the necessity to open the new dimensions of time and to close the „holes" of historical memory in order to heal the collective traumas and build a bridging dialogue between the East and the West, the yesterday and toda