Visual narrativity

Straipsnyje keliamas klausimas, kokia naratyvumo samprata yra tinkama vaizdinio teksto analizei ir gali papildyti vizualių tekstų suvokimą. Jame pristatoma semiotinė naratyvumo teorija, aptariamos naratologinės pasakojimo sampratos taikymo dailės analizei galimybės, analizuojama, kaip naratyvinė sintaksė veikia tekstuose, kuriuose nėra vaizduojama laiko seka, nevyksta būsenų transformacijos. Tekste pateikti dviejų Šarūno Saukos paveikslų analizės fragmentai laikytini tik teorinių svarstymų iliustracijomis, siekiant išsiaiškinti, kaip (ar?) naratyvinė sintaksė veikia statiškame vizualiame tekste, taigi tekste, kuriame nėra vaizduojama laiko seka, nevyksta būsenų transformacijos. Šiame straipsnyje naratyvumo sąvokos branduoliu pasirinkta semiotinė Algirdo Juliaus Greimo naratyvumo samprata, kurios taikymas vizualumo srityje yra validus, bet vis dar keliantis neišspręstų dilemų. Straipsnyje atskleistos semiotinės naratyvumo teorijos taikymo vaizdiniam tekstui prielaidos, randamos pačiame vaizdiniame tekste, pačioje sustabdytą tam tikro veiksmo momentą vaizduojančių paveikslų struktūroje. Autorės teigimu, išskirdami šiuos tris galimus vizualaus teksto aspektus – numanomas transformacijas (naratyvumas kaip sustabdyto momento suponuojama seka), intencionalų santykį tarp teksto figūrų (sustabdyto momento naratyvumas) ir suvokėjo įtraukimą (žaidimas su žiūrovu) – įgyjame teorinį pagrindą tolesnėms analizėms ir statiško vaizdo naratyvumui suprasti.The article explores the problem of visual narrativity, asking what concept of narrativity could be efficiently employed to analyze works of art, thus enriching our comprehension of visual texts. Of course, narrativity may be quite easily revealed in images that consist of several distinct scenes, depicting a sequence of events perceived as a story; especially so when the story represented has a known verbal prototype. However, methodological problems concerning visual narrativity arise when trying to interpret images that depict just a single moment of time and are not based on any pre-existing story that could serve as a reliable source for interpretation. Aiming to avoid interpreters misconceptions and searching for narrative signs in the structure of the visual text itself, the article takes the semiotic theory of narrativity as a starting point. The functioning of the narrative grammar in static visual texts (the ones without time sequences or state transformations) is discussed and exemplified examining the paintings of Šarūnas Sauka. Three properties allowing for narrative reading of a static visual text are highlighted. First, it is revealed that the semiotic theory of narrativity is relevant when analyzing visual texts that imply transformation, movement, a stage preceding or ensuing the depicted scene. Second, it is demonstrated that narrative structure is also observable in the visual texts that imply a possibility of transformation, in cases when the figures of the text are related among themselves by an active and intentional look or gesture, presupposing their actantial roles. Finally, it is suggested that an additional narrative dimension can be revealed in images that involve the viewer into a certain "game". Narrative grammar serves as an organizing principle of the communication between the viewer and the figures of the text