Linguistic taxonomy

Straipsnyje įvairūs kalbų taksonai (grupės, šeimos) aptariami vadovaujantis išsiskaidymo (dispersijos) samprata. Aiškinamasi, kiek vientisas yra tam tikras taksonas atsižvelgiant į priebalsinių grupių distribucijas šnekos garsų sekoje. Kuo vientisesnė kalbų šeima, tuo tiksliau atrinktos ją sudarančios kalbos. Jei kalbų šeimai priskiriama kalba, kuri jai iš tikrųjų nepriklauso – visos šeimos išsiskaidymo rodiklis kyla. Straipsnyje analizuojami tipologiniai kalbų šeimų ypatumai. Kalbų šeimos išsiskaidymas matuojamas įvertinant bendrą 8 fonostatistinių ypatybių išsiskaidymo sumą – lūpinių, priešakinių, palatalinių, gomurinių, nosinių, užpakalinių, frikayvinių ir skardžiųjų priebalsių dažnumą. Pasirinktų dviejų tipų koeficientų – variacijos (V) ir T koeficiento – reikšmės atspindi išsiskaidymo laipsnį: kuo jis aukštesnis, tuo šeimos vientisumas mažesnis. Skirtingų šeimų ir kalbų palyginimas yra įmanomas, kuomet jos turi visas 8 minėtas fonostatistines ypatybes. Straipsnyje aptariamos indoeuropiečių, tiurkų, mongolų, Tungūzų-mandžiūrų, samojedų, finougrų, austronezinės, australų ir Amerikos indėnų kalbų šeimos. Tyrimas parodė, kad vientisiausia yra mongolų kalbų šeima (V = 10.78 proc.; T = 0.08), mažiausiai vientisos – austronezinės kalbos (V = 46.21 proc.; T = 0.90). Kalbų grupės mažiau vientisos nei kalbų šeimos. Iranėnu kalbų grupė (V= 13.21 proc.; T = 0.09) indoeuropiečių kalbų šeimoje pasižymi didžiausiu vientisumu, o romanų (V = 26.25 proc.; T = 0.33) – mažiausiu. Tipologinio kalbų taksonų sudėtingumo išmatavimas gali padėti išsiaiškinti jų natūralumą ir teisingumą.The article discusses various linguistic taxa (groups, families) using the concept of dispersion. The article explores how uniform is a certain taxon with regards to distributions of consonant groups in the sequence of speech sounds. The more uniform family of languages, the more precise selection of languages comprising that family. If a family of languages is attributed a language that truly does not belong to it, the dispersion coefficient of the entire family goes up. The article analyses typological features of language families. Dispersion of a language family is measured by the total sum of dispersion of 8 phonostatistic features, i.e. frequency of labial, front, palatal, velar, nasal, back, fricative, and voiced consonants. Values of two types of coefficients chosen, variation (V) and T coefficients, reflect the degree of dispersion: the higher the degree, the lower uniformity of the family. The comparison of different families and languages is possible when they possess all 8 phonostatistic features mentioned. The article discusses Indo-European, Turkic, Mongolic, Tungusic, Samoyedic, Finno-Ugric, Austronesian, Australian language families, and indigenous languages of the Americas. The study has shown that the most uniform is the Mongolic language family (V = 10.78%; T = 0.08), and the least uniform are the Austronesian languages (V = 46.21%; T = 0.90). Language groups are less uniform than language families. The Iranic languages (V= 13.21%; T = 0.09) are the most uniform in the Indo-European language family whereas the Romance languages (V = 26.25%; T = 0.33) are the least uniform. Measurement of the typological complexity of language taxa could help in ascertaining their authenticity and correctness