The Mechanics of Political Chaos and Its Consequences for Lithuania

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos politinio proceso mechanizmai, atskleidžiamos politinio gyvenimo ydos bei jų keliami pavojai. Teigiama, kad politinis chaosas tapo normalia Lietuvos būkle, politikos veikėjai veikia trumparegiškai, susikoncentravę į einamųjų reikalų tvarkymą, neatsižvelgdami į ilgalaikius veiksmų padarinius. Keliamas klausimas, ar susitelkusi į šiandieną, Lietuvos politika nepraranda valstybei gyvybiškai svarbaus strateginio požiūrio į visuomenės ir šalies perspektyvas. Argumentuojama, kad įgyvendinus strateginius užsienio politikos tikslus, Lietuva vėl inerciškai grįžta prie pasyvios žaidėjos vaidmens. Apie Lietuvos, kaip tautinio ir kultūrinio vieneto, galimybes turėti savo specifinių interesų tiek ES, tiek pasaulyje, diskutuojama vangiai ir paviršutiniškai. Partijos sprendžia ne valstybės politinės strategijos klausimus, ideologinės tapatybės problemas, o grupinių interesų konfliktus, tad pametusi valstybinį tikslą politika tampa chaotiška ir depresyvi. Pabrėžiama, kad, nesuvokdami asmeninės atsakomybės ir Lietuvos strateginių siekių, šalies politikos veikėjai tampa valstybei priešiškų jėgų valdomais instrumentais. Priešiškoms jėgoms naudinga, kai ateitis neplanuojama, kapstomasi skandaluose, nesugebėjimas įžvelgti perspektyvų, strateginio mąstymo stoka kelia didelį pavojų. Straipsnyje daroma išvada, jog jau kelerius metus politikoje trunkantis chaosas yra aiškus šalies provincialėjimo požymis, naudingas tiems veikėjams regione ir pasaulyje, kurie nori matyti Lietuvą ir regioną pasyviais veikėjais, tarnaujančiais svetimųjų interesams.The article examines the mechanisms of the political process in Lithuania and discusses the vices of political life, as well as the dangers posed by them. It claims that political chaos has become a normal state in Lithuania and that the actions of political actors are short-sighted, focused on the management of current affairs without regard for their long-term consequences. It is argued that, having implemented strategic foreign policy goals, Lithuania is inertly returning to the role of a passive player. Discussions about the specific interests of Lithuania as a national and cultural unit in both the EU and the world are vapid and superficial. The parties are solving not the political strategic issues of the state or the issues of ideological identity but the conflicts of group interests; thus, having lost sight of the national interest, politics is becoming chaotic and depressive. The author stresses that, without the realization of personal responsibility and Lithuania’s strategic goals, the country’s politicians become instruments of the forces hostile to the state. Floundering in ongoing scandals and the absence of planning for the future benefits the hostile forces. Inability to form an outlook and the lack of strategic thinking are a source of great danger. The article concludes that the chaos that has been reigning in politics for several years already is a clear sign of the country becoming more provincial. It is useful for those actors in the region and in the world who wish to see Lithuania and the region as passive actors, subservient to foreign interests