Pilietinio tautiškumo tradicija Lietuvoje XIX a. pradžioje

Darbe stengiamasi atskleisti, kokia buvo XIX a. pradžios žemaičių bendruomeninio sąmoningumo struktūra, kuriai artikuliuoti literatūriniame diskurse autorė pasirenka šlovės simboliką. Nagrinėjama, kodėl būtent tokia kultūros forma paranki žemaičių tapatybei formuoti, kaip kultūrinė ideologija veikia literatūros tekstų formas - asmens ir bendruomenės ryšio interpretaciją, poetinių topų lauką, simbolių izotopijas, žanrinių konvencijų pasirinkimą. Plačiai nagrinėjama šlovės samptrata nuo antikos laikų ir šios sampratos kaita bei praktinė raiška. Teigiama, kad XIX a. pradžios žemaičių literatūrinę kūrybą ryškiai reprezentuoja aukštojo stiliaus žanrai - odės, eiliuoti laiškai. Analizuojama ryškiausio reprezentanto A. Poškos kūryba. Atkleidžiama, kaip D. Poškos suformuotas vertybes ir idelogines nuostatas perėmė S. Stanevičius ir S. Daukantas, kurie suteikė ir papildomų akcentų, susijusių su L. Rėzos lituanistinės programos recepcija Didžiojoje Lietuvoje. Konstatuojama, kad nauja lietuvių tautinio sąmoningumo paradigma buvo kuriama transformuojant bajorų gentinės savimonės struktūras, tokias kaip giminė, vardas, herbas, genealogija. Daroma išvada, kad genčiai, praradusiai politinę, taigi ir tautinę, būtį iškyla būtinybė bent idealiai įtvirtinti savo gentinį savitumą, paveldėtą šlovės tradiciją. Šių kultūrinių aspiracijų literatūrinė išraiška- bandymai susikurti aukštųjų klasicistinio stiliaus žanrų „lietuviškos realizacijos" tradiciją, simboliškai reprezentuojančią ir organizuojančią bendruomeninę tapatybęThe paper attempts to reveal what the structure of Samogitian communal consciousness was in the beginning of the 19th c.; the symbolism of glory is selected by the author to articulate this in literary discourse. The author examines why precisely such a form of culture is favourable to form the Samogitian identity and how cultural ideology impacts forms of literary texts - the interpretation of the relationship between the person and the community, the field of poetic topoi, isotopy of symbols, and the selection of genre conventions. A broad examination is carried out of the concept of fame since antiquity, as well as of the change and practical expression of this concept. It is asserted that early 19th c. Samogitian literary works are distinctly represented by high-style genres - odes and verse letters. The work of Dionizas Poška, the most prominent representative, is analysed. It is shown how the values ​​and ideological conditions that Poška formed were adopted by Simonas Stanevičius and Simonas Daukantas, who rendered additional accents associated with the reception of Liudvikas Rėza’s (Ludwig Rhesa) Lithuanian philology programme in Lithuania proper. It is ascertained that the new paradigm of Lithuanian national consciousness was created by transforming the structures of tribal consciousness of the nobility, such as family, name, coat of arms, and genealogy. It is concluded that a tribe which loses its political - and thus, national - existence is met with the need to at least perfectly consolidate its tribal identity and inherited tradition of glory. The literary expression of these cultural aspirations is attempts to create a tradition of "Lithuanian realization" of high classical style genres symbolically representing and organising a communal identity