Once more about the separation between epochs or: when did the 20 century start in Lithuania?

Lietuvių dailėtyroje įprasta 1907 metus, kai buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda ir įsteigta Lietuvių dailės draugija, tapatinti su naujos, XX amžių atveriančios, dailės epochos pradžia, pabrėžiant tuometinių įvykių kaip demokratinės nacionalinės kultūros faktų naujumą. Iš tiesų Lietuvių dailės draugijos veikla nebuvo radikali ir vienalytė. Draugija siekė ne tik demokratinių Lietuvos visuomenės sluoksnių paramos, bet ir bajoriškosios dvarininkijos palaikymo. Jos nariai vadovavosi miglota ir prieštaringa lietuvio samprata, kurioje pynėsi senasis istorinis „litvino“ įvaizdis ir modernus etnokultūrinis tautos atstovo vaizdinys. Ne visi draugijai priklausę dailininkai į dailę žvelgė kaip į tautinės tapatybės konstravimo priemonę. Kai kurie jų, persiėmę XIX amžiaus pabaigai būdingomis simbolizmo ir estetizmo idėjomis, bodėjosi bet kokiomis socialinėmis dailės funkcijomis. Nors lietuvių dailininkai bei juos remianti tautinė šviesuomenė siekė Vilniuje perimti kultūrinę iniciatyvą, tačiau iki pat 1914 metų jie buvo priversti nuolat konkuruoti su lenkakalbe bajorija, besistengiančia išlaikyti silpstančias tradicinės dominuojančios kultūrinės grupės pozicijas. Tokiame kontekste XX amžiaus pradžios įvykiai labiau sietini su XIX amžiaus epilogu, nei su lūžiu, ženklinančiu epochų skirtį. Straipsnyje siūloma revizuoti vietinės dailės istorijos periodizaciją, pasiremiant Lietuvos politinėje, socialinėje ir kultūros istorijoje taikomais diachroninių modelių principais.In Lithuanian art studies it is common to identify the Lithuanian art exhibition organized in 1907 and the establishment of the Lithuanian Art Society as a new epoch in art history. The fact that it was the very first Lithuanian art exhibition and the first Lithuanian Art Society is highlighted. Alongside this national engagement, the novelty of the Lithuanian Art Exhibition and its' society, as a fact of art history, is emphasized. It is stated that before this point Lithuanians had neglected professional figurative art. Furthermore, the democratic nature of the exhibition and its' organization, which was sustained by the interests and attitudes of the intelligentsia that sprung from the peasantry, is noted. The principles of the activities of the Lithuanian Art Society were not radical or indiscrete. The Society strove not only for the support of Lithuanian democratic groups, but for the support of the nobility as well. The members of the Society followed a vague and contradictory conception of Lithuanians, in which the image of the old historical "litwin" was mingled with the image of the modern ethno-cultural representative of the nation. Not all the artists of the society considered art a means of national identity construction. Some of them were full the ideas of symbolism and the aesthetics that were characteristic of the end of the 19th century and detested any subservience to social art. Although the Lithuanian artists and the enlightened elite of Lithuanian society sought to take the cultural initiative, until 1914 they were obliged to continually compete with the Polish-speaking nobility, which was trying to sustain the failing position of its' traditionally dominant cultural group. In such a context, the events of the early 20th century relate rather as an epilogue to the 19th century history, than as a break signifying the separation of epochs. The activity of the aforementioned Art Society was the summation of the task of national renaissance which had been initiated in the second half of the last century, the task of educating and organizing the Lithuanian artistic intelligentsia. That is why for the researchers it is worth re-discussing the well-established criterions of periodization and the verification of scientific attitudes and priorities