Ode in Latin literature of 18th century Lithuania

Straipsnyje analizuojama XVIII amžiaus lotyniškųjų odžių Lietuvoje poetika ir stilistika. Aptariama odės istorija ir žanrinės ypatybės. Pažymima, kad odė nebuvo itin populiarus XVIII amžiaus Lietuvos lotyniškosios literatūros žanras. Aptardama atiskirtas odes, autorė pažymi, kad 1742 metų odei, skirtai Pranciškaus ordino vienuoliui tėvui Liudvikui Miskei, būdinga barokinė ornamentika, 1762 metų odė, šlovinanti Žemaitijos vyskupą Joną Dominyką Lapacinskį, išsisikiria apimtimi ir labiau būdinga bukoliniam, o ne odės žanrui. 1771 metų odė, šlovinanti Vilniaus vyskupą Ignotą Masalskį, turi panašumų su Horacijaus odėmis, be to, joje išryškėjęs naujas teksto poetikos bruožas -stiliaus nuosaikumas - leidžia kalbėti apie besiformuojančią klasicistinio paprastumo normą, į kurią sąmoningai orientavo Apšvietos epochos literatūrinės nuostatos. Aptariamas pijorų ordino indėlis į kultūrą ir mokslą, šiame kontekste aptariant odę, skirtą karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio elekcijai. Pažymima, kad tarp pijorų antologijos odžių savita teksto poetika išsiskiria pijoro Bonifaco Vrublevskio kūrinys, skirtas žemaičių vyskupui Steponui Giedraičiui. Daroma išvada, kad XVIII amžiaus lotyniškosios odės poetika ir stilistika atspindi Renesanso, Baroko bei Apšvietos estetines ir literatūrines idėjas, rodo šio antikinio žanro gyvavimo tradiciją ir jo pokyčius. Konstatuojama, kad nors odės žanras - sudėtinė proginės poezijos dalis, pasižyminti ryškiu panegiriškumu, tačiau odėje atsispindi ir visuomeninio bei politinio gyvenimo realijos.The paper deals with poetic and stylistic issues of 18th c. Latin ode in Lithuania. These issues are revealed through the analysis of the main peculiarities of the genre, which emerged from aesthetic attitudes and literary traditions of the Renaissance, the Baroque period and the Enlightenment. Contrary to many other European countries (Poland, for instance), the ode was not popular in Lithuania. This genre was a constituent part of the occasional poetry that stood out in its distinct panegyric nature and reflected not only the aesthetic norms of the time, but also the realia of social and political life. The authors of odes - mostly the members of the Jesuit and Piar orders - dedicated their works to outstanding noblemen, bishops, and political figures of the period, to the election of King Stanislaw August Poniatowski, etc. The 18th c. odes discussed in the paper are noted for their Renaissance transparency, intense Baroque ornamentality, and laconic poetry reflecting the search for the 'new style'. It is noteworthy that the Baroque stylistics is more characteristic of the odes written by the Jesuits. The works of the Piars, who adhered to the norms of the Classicist simplicity referred to by the literary attitudes of the Enlightenment, were predominantly written in a more laconic style. Moderate use of the Classical images, mythological plots, and Baroque topoi makes it possible to speak of the formation of a specific model of the Classicist ode. These poetic peculiarities of the text also manifest the tradition of the existence of the Classical genre and the changes that this tradition underwent in the Enlightenment epoch