Finansinis stabilumas kaip pokrizinių reguliavimo reformų tikslas.

Straipsnyje analizuojami finansinio nestabilumo, kurio protrūkis pasireiškė per 2007–2008 m. krizę, priežastis ir nagrinėjami finansinio stabilumo atstatymo būdai pokrizinių reguliavimo reformų procese. Autoriai daugiau dėmesio skiria instituciniam problemos aspektui. Stabilumo pažeidimas pristatomas iš vienos pusės kaip nuo praeito amžiaus 80-ųjų metų pagrindinėse finansų rinkose vykdomų dereguliavimo procesų rezultatas. Iš kitos pusės – tai nacionalinės mikrolygio (sektorinės) priežiūros netinkamumo kontroliuoti vadinamųjų „per didelių, kad žlugtų“ finansinių institucijų tarpvalstybinę ir tarp-sektorinę veiklą pasekmė. Straipsnis nagrinėja, kaip stabilumo atstatymo tikslai yra realizuojami pokrizinėse reformose, analizuoja institucinius pokyčius, įvykusius JAV priimant Dodd’o-Frank’o įstatymą, ir Europos Sąjungoje įvedant naują finansų rinkų reguliavimo ir priežiūros architektūrą. Straipsnyje taip pat vertinamas šių reformų poveikis finansų rinkų reguliavimui LietuvojeThe article analyses the reasons of financial instability, which outburst in 2007- 2008 crisis and studies the ways of rebuilding financial stability in the process of post-crisis regulatory reforms. The authors consider mostly institutional aspects of the problem. Violation of stability is viewed on the one hand as the result of deregulation processes in major financial markets since 1980s, on the other hand as result of inadequacy of national micro-prudential regulators to match the cross-sector and cross-border activities of so called “too big to fail” financial institutions. The article studies how these targets are met in post-crisis regulatory reforms, analysing institutional frameworks introduced in USA with the pass of Dodd-Frank Act and in the European Union after adopting the new architecture of financial markets supervision and regulation. The impact of these reforms on regulation of financial markets in Lithuania is assesse