Platz der Balten in der Typologie der Barbarenwelt

Šio straipsnio tikslas – remiantis prof. Marko Ščiukino pasiūlyta kultūrinių regionų išskyrimo schema, aptarti baltų vietą pasaulyje, kurį antikos žmonės vadino Barbaricum – svetimų, nepažįstamų žmonių pasauliu. Dauguma baltų gyveno pelkėtų miškų zonoje, kurioje išorinė ir tarpusavio komunikacija buvo labai ribota. Šias teritorijas aplenkė svarbiausi Rytų Europos prekybos keliai. Tai stabdė kultūrinių ir socialinių procesų raidą. Kraštas vystėsi pakankamai savaimingai, dažniausiai pavėluotai patirdamas išorinių veiksnių sąlygotus raidos lūžius. Tik nedidelė baltų genčių dalis turėjo pakankamai erdvės tapti ekspansyviomis, aktyviai kontaktuojančiomis tarpusavyje ir su kitomis gentimis ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Būtent pajūryje gyvenusios baltų gentys kultūrinio vystymosi kelyje buvo pažengusios toliausiai – jų pažanga kai kuriais laikotarpiais buvo artima germanų genčių išsivystymo lygiui. Vikingų epochoje baltai atsidūrė tarsi atvertose replėse – iš Vakarų per Lenkiją jų link pamažu artėjo Vakarų civilizacija, iš Rytų baltus aktyviai veikė Bizantijos ir vikingų įtaką patiriantys slavai. Baltai nuo Vyslos iki dešiniojo Dauguvos kranto ir estai buvo „balta dėmė“ – beveik nepažįstami likusiai Europai, krikščionybės nepriėmę paskutinieji barbarai. Aplinkiniams regionams sparčiai vystantis, baltai vėlavo, bet ėjo į priekį protovalstybinių darinių ir ankstyvosios valstybės sukūrimo link. Kartu su finougrais baltai ilgiausiai išliko „barbariškoji“ bendraeuropinio istorinės raidos klodo dalis, tačiau tai lėmė objektyvūs veiksniai.The aim of the article is, on the basis of the scheme proposed by Prof. Mark Shchukin, to discuss the place of the Balts in the world, which the people of antique called Barbaricum – the world of strange, unknown people. The majority of the Balts lived in a bogy forest zone in which external and internal communication was limited. The most important trading routes did not cross these territories. This fact hindered the development of cultural and social processes. The land developed quite spontaneously, most often experiencing changes in the development determined by external factors with delay. Only a small part of the Baltic tribes had sufficient space to become expansive and maintained contacts with one another and with other tribes not only on land but also at sea. It was the Baltic tribes who lived on the seashore that were most advanced in cultural development – their progress at some periods was close to the level of development of the German tribes. In the epoch of the Vikings the Balts found themselves as if in the open pliers – Western civilisation was slowly moving towards them from the West through Poland and the Slavs who were under the influence of Byzantium and the Vikings had an effect on them from the East. The Balts from the Visla to the right bank of the Dauguva and the Estonians were “a white spot” – almost unknown to the remaining Europe, the last barbarians who did not accept Christianity. With the neighbouring regions rapidly developing, the Balts delayed. Together with the Finn-Ugrians the Balts remained the “barbarian” part of the historical development of the common European layer; however, this was determined by objective factors