Entering the fictional woods: Lithuanian partisans in the novels by Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Marius Ivaškevičius and Teodoras Četrauskas

Straipsnyje nagrinėjama, kaip Nijolės Gaškaitės-Žemaitieės romane „Užverstų šulinių vanduo“ (2000), Mariaus Ivaškevičius romane „Žali“ (2002), Teodoro Četrausko romane „Tarsi gyventa“ (2004) kuriama fikcija apie partizanus, koks yra tikrovės ir fikcijos santykis, kaip traktuojama istorija, kokiam skaitytojui adresuotas tekstas, kokį skaitytoją tekstas kuria. Keliama hipotezė, kad miškas partizanams buvo „galimas pasaulis“, kurį Umberto Eco apibrėžia kaip kultūrinį konstruktą. Šio tyrimo metodologija - Umberto Eco naratyvinio teksto koncepcija, teigianti, kad „Miškai – naratyvinio teksto metafora, ne tiktai pasakų, bet kiekvieno naratyvinio teksto“. Naratyviniame tekste svarbiausias yra skaitytojas: „empirinis“ ar „pavyzdinis“. Bet koks naratyvinis tekstas yra miškas, o jame gali klaidžioti ir empiriniai, ir pavyzdiniai skaitytojai bei autoriai. Visi trys lietuvių romanistai skirtingai vaikščioja fikcijos miškuose. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė įžengia į fikcijos miškus per istoriją, aktualizuodama empirinį skaitytoją. Ivaškevičius kuria galimus miškus per išmonę. Jis kuria pavyzdinį skaitytoją, kuris tarp istorijos ir fikcijos gali padėti lygybės ženklą. Četrauskas taip pat kuria galimą mišką, bet per stilių, kuris taip pat inicijuoja pavyzdinį skaitytoją, galintį pasimėgauti kalba. Miškas partizanams buvo „galimas pasaulis“, kuriame lygiomis dalimis egzistavo ir realybė, ir fikcija. Partizanai fikcijos – nesamybės – pagrindu grindė tikrovę, o romanistai fikciją kūrė tikrovės pagrindu. Eco suformuluota miško kaip naratyvinio teksto metafora sujungia realų mišką ir fikcijos mišką į vieną darinį. Šie miškai susitinka, nes juos sudaro naratyviniai takai, kuriais partizanus veda „didysis pasakojimas“, o romanistus – bandymas jį išsaugoti (Gaškaitė-Žemaitienė) ar žaismingai (Ivaškevičius) ir kritiškai (Četrauskas) jį reflektuoti.The article theoretically and practically deals with the following questions: how is fiction on partisans created, what is the relation between fiction and reality, how is history treated, to what reader is the text addressed, what reader the text creates in the novel Užverstų šulinių vanduo (The Water of the Filled Wells) (2000) by Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, the novel Žali (The Green) (2002) by Marius Ivaškevičius, the novel Tarsi gyventa (As if I Have Lived) (2004) by Teodoras Četrauskas. The hypothesis is raised that the wood for partisans was a "possible world", which is defined by Umberto Eco as a cultural construct. The methodology of the present research is the conception of a narrative text proposed by Umberto Eco: "Woods are a metaphor for the narrative text, not only for the text of fairy tales but for any narrative text". In the narrative text, an "empirical reader" and a "model reader" are most important. Any narrative text is a wood; both empirical and model readers and authors can wander therein. All three Lithuanian novelists differently walk in the fictional woods. Nijolė Gaškaitė Žemaitienė enters the fictional woods through history, making an empirical reader relevant. Ivaškevičius creates a possible wood by using his resourcefulness. He produces a model reader who can creatively put an equality sign between history and reality. Četrauskas also creates a possible wood but through style which also generates a model reader who can indulge in language possibilities. The wood for partisans was a "possible world" in which both reality and fiction co-existed on equal terms. Partisans based reality on non-existing fiction, and the novelists created fiction on the basis of reality. Eco's metaphor of wood as a narrative text could integrate a real wood and a wood of fiction into one formation. These woods get together because the narrative paths join them. Along these paths, partisans are guided by a "great narrative", and novelists make an attempt to save (Gaškaitė-Žemaitienė) or reflect it creatively (Ivaškevičius) and critically (Četrauskas)