Contemporary Lithuanian church compositions: among functionality, artistry and sacrality

Bažnytinę (arba liturginę) kūrybą lemia daug veiksnių. Jai turi įtakos ir kūrėjų krikščioniškoji savivoka, jų atsivėrimo Dievui patirtis, ir istoriniai bei socialiniai procesai. Menininko misija – ugdyti visuomenę, vaduojant ją iš rutinos, ir padaryti dvasinę tikrovę kiek įmanoma labiau apčiuopiamą ir patrauklią – kūryboje realizuojama renkantis tam tikrą muzikos kalbą. Šiuolaikinė bažnytinė kompozitorių Kristinos Vasiliauskaitės, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio ir kitų kūryba straipsnyje tyrinėjama melodikos, ritmikos, tonalumo, kompozicijos sudėtingumo ir originalumo (naujumo) aspektais, atsižvelgiant į Vakarų Europos bažnytinės muzikos istorijoje susiformavusią sakralumo sampratą ir į atnaujintos liturgijos keliamus reikalavimus. Tradicija grindžiama bažnytinė muzika laikytina visateise šiuolaikinės meno kūrybos dalimi, kuriai nedera taikyti avangardo estetikos principų.Church work is determined by a number of factors. It is influenced by the Christian self-perception of artists, their experience of opening to God as well as historical and social processes. The mission of an artist – to educate the society by liberating it from routine and to make the spiritual reality palpable and attractive as more as possible – is implemented in creative works by choosing a certain language of music. In this article contemporary church compositions by Kristina Vasiliauskaitė, Vidmantas Bartulis and Algirdas Martinaitis are explored from the aspects of melodics, rhythmics, tonality, complicacy and originality (novelty) of compositions with reference to the concept of sacrality, as developed in the history of church music of Western Europe, and the requirements raised by renewed liturgy. Tradition-based church music is to be considered a full-fledged part of contemporary arts whereto a dimension of vanguard aesthetics should not apply