Criterions of the scientific character of jurisprudence in the modern legal philosophy

Straipsnyje aptariamas paradoksalus teisės mokslo vaidmens vertinimas teisinėje praktikoje. Viena vertus, teisės mokslininkai nesutaria dėl teisės mokslo moksliškumo kriterijų, kita vertus, net ir esant itin sunkioms byloms teisinėje praktikoje sugebama surasti teoriškai pakankamai nepriekaištingus sprendimus. Straipsnyje daroma prielaida, kad teisinė praktika vis dėlto remiasi fundamentaliomis teorinėmis įžvalgomis, tik jas taiko daugiau intuityviai nei reflektyviai. Straipsnyje remiantis šiuolaikinės teisės filosofijos mokyklų idėjomis siekiama šias teisinės praktikos teorines įžvalgas racionaliai rekonstruoti. Tuo tikslu aptariamos prigimtinės teisės teorijos idėjos ir daroma išvada, kad teisinėje praktikoje taikomos dvi prigimtinės teisės nuostatos: teisiniai sprendimai privalo būti protingi ir jie privalo įkūnyti žmogaus egzistencinius tikslus (pamatines vertybes). Straipsnyje aptariama teisinio pozityvizmo evoliucija ir daroma išvada, kad teisinis pozityvizmas pateikia teisės moksliškumo kriterijus, suformuluodamas teisės demokratinio kūrimo proceso procedūrines taisykles. Šios taisyklės numato tokias sąlygas: konsensusą dėl priimamų sprendimų; visų diskurso dalyvių lygų dalyvavimą, tvirtinant norminio pobūdžio sprendimus; pasekmių taikant sprendimus priėmimą; galimybes esant reikalui sprendimus iš naujo patvirtinti. Straipsnyje taip pat aptariamos dorybių jurisprudencijos idėjos ir teigiama, kad dorybių jurisprudencija kaip mokslinį teisės kriterijų pateikia reikalavimą, kad sprendimai dėl žmogaus teisių tenkintų esant tradicijai susiformavusią ir pasiteisinusią vertybių sistemą (hierarchiją) bei ją atitinkančias dorybes. Straipsnyje parodoma, kaip aptartus teisės moksliškumo kriterijus panaudoja Jurgenas Habermasas, paaiškindamas teisinį draudimą tobulinti žmogaus genomą. Šis draudimas įtvirtintas vienoje iš „Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos” nuostatų .In this article the paradoxical role of legal science in legal practice is discussed. On the one hand, legal scientists do not agree on the criterions of the scientific character of legal science. On the other hand, even in the legal cases that are especially complicated it is possible to arrive at theoretically unquestionable decisions. The author of the article concludes that legal practice is based on fundamental theoretical insights; however, in legal practice these insights are used more intuitively than reflectively. Therefore, the aim of the article is to rationally reconstruct these theoretical insights with reference to the ideas of modern schools of legal philosophy. For this purpose the ideas of the theory of natural law are discussed. It is concluded that in legal practice two provisions of natural law are applied: legal decisions ought to be reasonable and must include existential ends (basic values). The evolution of the legal positivism is discussed in the article and it is concluded that legal positivism offers the criterions of the scientific character of legal science by framing the procedural rules of the democratic process of lawmaking. These rules anticipate such conditions: consensus concerning decision making; equal participation of all members of legal discourse confirming normative decisions; the acceptability of consequences after the realisation of normative decisions; the possibility to reaffirm normative decisions, if necessary. The ideas of virtue jurisprudence are discussed and it is claimed that virtue jurisprudence as a criterion of the scientific character of law proposes such theoretical position: the decisions concerning human rights must supply the value system (hierarchy) and the virtues which are formed and justified in the long legal tradition. The article represents the use of these criterions of the scientific character of legal science by Jurgen Habermas to debate about legal prohibition of the improvement of the human genome by using modern technologies of genome engineering in the Convention of Human Rights and Biomedicine (Oviedo, 1997)